Europos Sąjungos istorija

Pan-Europa – The parent idea of a united Europe

The history of the Pan-Europa Union is closely associated with the names of two prominent personalities: with its founder Richard Graf Coudenhove Kalergi (1894-1972) and his successor as International President (until 2004), Dr. Otto von Habsburg (born 1912). Coudenhove-Kalergi was the son of the Austrian diplomat Heinrich Graf Coudenhove-Kalergi and his Japanese mother, Mitsuko Aoyama. He grew up to be multilingual and was educated multiculturaly in his parents' castle in the small Czech town of Pobžovice (Ronsperg). His homeland is Europe. Coudenhove first formulated the vision of a politically, economically and militarily united Europe in the article "Pan-Europa - a proposal" on 15 November 1922 in the "Vossische Zeitung“ Berlin, and this appeared two days later in the Vienna-based "Neue Freie Presse". In 1923, he wrote his programmatic book "Pan-Europa", which he described as the starting signal for a "great political movement". Coudenhove envisaged the inter-war period of Europe as having an alternative "integration or collapse." Even in 1923, he vehemently warned against the "future war" and of the danger that Europe, after the war, would be "divided" by an artificial border "into a Soviet colony and an American protectorate." Coudenhove’s proposal quickly found support among admirers and supporters in the leading circles of European intellectuals, poets and philosophers: Paul Claudel, Paul Valéry, Heinrich and Thomas Mann, Stefan Zweig, Gerhart Hauptmann, Rainer Maria Rilke, Franz Werfel, Arthur Schnitzler Sigmund Freud, Albert Einstein and the philosophers Ortega y Gasset and Salvador de Madariaga supported the Pan-European idea as well as the composer Richard Strauss. The young mayor of Cologne, Konrad Adenauer who was later to become German Chancellor and the Viennese student and subsequent socialist Federal Chancellor of Austria, Bruno Kreisky were among the first members. Reactions in official political circles were however, lukewarm to negative. Political support came from Austria's Federal Chancellor Ignaz Seipel, who himself adopted the Austrian presidency of the Pan-Europa Committee. Paul Loebe, the Social Democratic Reichstag President adopted the presidency of the German Pan-Europa group. In the same year, Coudenhove manged to win over the French minister president and foreign minister Edouard Herriot for the Pan-European idea in Paris. Thanks to the attraction of his ideas and his personality, the young private citizen who had neither power nor money, managed to open doors in all the capitals of Europe. In 1926, the first Pan-Europa Congress took place in Vienna with 2000 participants from 24 nations as the public breakthrough for the young movement with the "Pan-European vision" becoming a synonym for the political unification of Europe. Coudenhove was elected the first International President of the Pan-European Union by acclamation. Europe's most respected statesman, the French foreign minister Aristide Briand, became honorary president of the movement in 1927. On 5 September 1929, in a speech before the League of Nations in Geneva, Briand proposed, the creation of a federation of European nations at the insistence of Coudenhove-Kalergis. The initiative of a single man became a real political option and the Pan-European movement became an influential organized association on a Pan-European basis. After the failure of the Briand initiative, Coudenhove lead the struggle further - no longer in an offensive position, but defensively, against the growing tide of communism and fascism. As At the 3rd Pan-Europa Congress in Basle 1932 Coudenhove warned "Stalin is preparing the civil war - Hitler the peoples war." Hitler saw Coudenhove and the Pan-Europa idea a dangerous adversary. Coudenhove held his last speech in Germany on the 30 January 1933 in Berlin, the same day as Hitler was appointed Chancellor of the Reich. In the same year, Paneuropean literature was banned in Germany and the German Paneuropean Union was dissolved. German industry stopped its financial support and backed the side of Hitler. Coudenhove also lost the support of most of the leftist intellectual supporters, who in the fight against Hitler, directed their hopes towards the Soviet Union. At the same time, the Pan-Europa Union tightened its rejection of communism. In 1938, Coudenhove fled from the Nazis, first to Switzerland in 1940 and then to the United States. In exile, Coudenhove met Otto von Habsburg, who lived in Washington from 1940 to 1944. In the USA, Coudenhove developed the idea of a "European Constituent Assembly" for the post war period. After the Western Allies missed the chance, to set up a parliament as a cornerstone of the new order in Western Europe and initially to reorganize Western Europe Assembly on the basis of nation states, in 1947 Coudenhove set up the first congress of the European Parliamentary Union in the Swiss resort of Gstaad, which established that the Council of Europe, established in 1949, was not only to be a Council of Ministers but as a second body, was to contain a consultative parliamentary assembly. Through this, the history of European parliamentarism begun. In 1950, the city of Aachen awarded the father of the Pan-Europa idea the first international Charlemagne award (Karlspreis). Shortly thereafter, the European Parliamentary Union merged with the European Movement which was established by Winston Churchill's son-in-law, Duncan Sandys. The European Movement elected Coudenhove-Kalergi as its honourary president, who was the only private citizen alongside politicians such as Konrad Adenauer, Winston Churchill, Alcide de Gasperi, Robert Schuman and Henry Spaak. Coudenhove focused on the revitalization of the Pan-Europa Union as the political vanguard of European patriots. The new constitution was launched at the 6th Pan-Europa Congress in Baden-Baden in 1954. Although in the fifties, the Pan-Europa Union welcomed the 1957 Treaty of Rome (establishing the EEC and Euratom) as an important step towards the the realization of Pan-Europa, Coudenhove and his staff warned against joining up Europe in a way which was based on unilateral economic policy. At the 8th Pan-Europa Congress in Bad Ragaz, Otto von Habsburg was elected to the Central Council of the Pan-Europa Union and soon afterwards, as the vice president of Coudenhove-Kalergi, proposed himself as the successor in the Office of President. The question as to whether the plan by launched by the French President, Charles de Gaulle and the German Chancellor, Konrad Adenauer for a European federation of states (the so-called Fouchet plan) would pave the way for or prevent the European federal state, split the European movements. In 1960, at their 9th international congress in Nice, the Pan-Europa Union clearly settled on the side de Gaulle, who had already been linked to the Pan-Europa idea of Coudenhove since 1941. De Gaulle's Europe policy finally caused a split between the Pan-Europa Movement and the 'Europa Union.' At the 1962 symbolic Franco-German reconciliation ceremony in which Konrad Adenauer and Charles de Gaulle came together in Reims, Coudenhove-Kalergi took part as the guest of the General. In France, the Pan-Europa Union was founded by the later president Georges Pompidou and, on the initiative of President de Gaulle himself, Louis Terrenoire, an active member of the résistance, deputy of the National Assembly and subsequent minister under de Gaulle. The Union achieved high prestige and political influence. Under the international Secretary-General Vittorio Pons, who supported Coudenhove-Kalergi in daily political operations, the Pan-Europa Union spread to all countries in Western Europe. On 27 July 1972, Coudenhove-Kalergi died in Vorarlberg. On a proposal by the French President, George Pompidou in 1973, Otto von Habsburg was elected as the International President of the Pan-Europa Union and new aims were set for the movement: The idea of liberating Central and Eastern Europe from communist oppression - as a precondition of genuine European integration in the sense of a united Europe and the defence of Christian values / the spirit of Christian teaching in relation to how mankind is meant to be in an increasingly materialistic age. Concluded on 11 -12 May 1973, the Strasbourg Declaration of Basic Principles formulated the aims of the Pan-Europa Union which held sway for almost two decades until the victory of freedom in Central Europe. Here too, Otto von Habsburg, steered the Pan-Europa Union as a pan-european far reaching movement. Besides the French, Belgian and Luxembourg sections play the Pan-Europa Unions in Austria and Germany played an increasingly important role at the interface represented by the Iron Curtain. After 1975, numerous Pan-Europa youth organizations were created in Germany, Austria, Spain, Italy and Belgium under the direction of Walburga von Habsburg and the later MEP, Bernd Posselt. The Pan-Europa Union used the first direct elections to the European Parliament to start an international campaign for a strong Europe which was to be Christian-oriented and politically / militarily united. Led by Otto von Habsburg, numerous leading Pan-Europeans took up their seats in the newly elected European Parliament in Strasbourg. In her opening speech, the French writer Louise Weiss, a former President of the Parliament and Pan-Europa member, welcomed Otto von Habsburg as the successor of Richard Coudenhove-Kalergis. At the same time, under the leadership of Bernd Posselt and Walburga von Habsburg, the Pan-Europa Union strengthened its work as a special representative of the international office beyond the Iron Curtain and established contacts with civil rights organizations in Poland such as the trade union "Solidarnosc", "Charter 77" and church institutions as well as in Hungary, in former Yugoslavia, Czechoslovakia as well as in the Baltic states. The pan-European underground work received a boost through the strong support of the Polish Pope, John Paul II and Bishop of Augsburg Josef Stimpfle, who were connected throughout their lives to the Pan-Europa movement. On 24 November 1986, the German Chancellor, Helmut Kohl and the Pan-Europa Union made a joint declaration for overcoming the division of Germany and Europe. At the "Pan-European Picnic" in August 1989 on the Austrian-Hungarian border near Sopron / Sopron, the first tears were made in the Iron Curtain and over 650 Germans from the GDR made it to the West. Mass demonstrations in the GDR and general strikes in other Central European countries followed and with the collapse of the communist regime in the autumn and winter of 1989, the goal of a reunified Pan-Europa was within reach. Central European leaders such as Vaclav Havel in the Czech Republic, Vitautas Landsbergis in Lithuania or France Bucar in Slovenia supported the Pan-Europa work which was done in their countries and took on leading functions. Pan-Europa organizations were set up in all the countries of Central and Eastern Europe. In December 1990, the International General Assembly of the Pan-Europa Union met in Prague, the first time this summit was held in a former Soviet bloc country. The Pan-Europa Union actively set about suppoerting the rapid accession of the liberated countries of Central and Eastern Europe to the European Union, which in a first phase, became reality on 1 May 2004, with the accession of Poland, Hungary, the Czech Republic, Slovakia, Estonia, Latvia, Lithuania and Slovenia. The Pan-Europa Union also actively supported the accession of Romania, Bulgaria, on 1 January 2007 to the European Union as well as for the speedy accession of Croatia and Macedonia. Regarding the Convention on a draft European constitutional treaty, the Pan-Europa Union gave the President of the Convention, Valéry Giscard d'Estaing concrete proposals which have mainly been included in the treaty text of the European Constitution. In December 2004, Otto von Habsburg retired as the International President of the Pan-Europa Union aged 92 and proposed as his successor, the French European politician Alain Terrenoire who unanimously elected by gathered delegates from over 20 Pan-Europa member organizations in Strasbourg. Otto von Habsburg became honorary president of the international movement, which he led for over three decades. Alain Terrenoire, the third president in the history of the Pan-Europa Union also set ambitious future objectives for the movement: The completion of the geographical and political unification of all of Europe within the European Union and its development into an internationally-effective and powerful superpower of peace. Today, members of the Pan-Europa Union are people from all age groups and social strata who are committed to a politically, economically and militarily united Europe as a community of law, peace of freedom and Christian values. The Pan-Europa Union suppoers the political integration of Europe in the areas of internal and external security, technology and research as well as a comprehensive European constitutional treaty for the European Union. It is committed to a independent European defence policy, in partnership with NATO. In light of continuous globalization, the Pan-Europa Union supports both collaborative and independent action of the European Union within the field of international politics. Under the many years of leadership by the German vice president of the Parliament, Dr. Ingo Friedrich, the Pan-Europa Parliamentary Group in the European Parliament, consists of over 120 members from nearly all of the EU Member States and meets regularly during the sessions of the Parliament in Strasbourg.

aukštojo mokslo absolventas šiandien - apmokytas kvailys

Nuo praėjusio amžiaus vidurio, vedantis Čikagos Universitetas uždavė toną visam aukštąjam išsilavinimui skatinti buldozerinį mokymą, grįžti prie viduramžių metafizikos ir iškelti išsilavinimo tikslu reikiamų dogmų indoktrikavimą studentams. Tuo pačiu siekta atsisakyti pavojingo užsiėmimo skatinti jaunimo kritinio mastymo sugebėjimus. 

Ekonomikoje ir politikoje pirmoj eilėj, šiandienos diplomuoti specialistai yra taip apdirbti, kad šventai tiki jiems įteigtomis nediskutuotinomis dogmomis. Net jei bet kuris gatvėje sutiktas žmogus išsijuoks kaip iš kvailio, toks ekonomistas ar politologas tvirtins, kad laisva rinka puikiai veikia, o žmogelių gatvėj niekas neišnaudoja.

Gideonse už savo atsakymą rektoriui buvo išmestas iš Čikagos universiteto, nors tuo metu buvo populiariausias ir labiausiai mylimas dėstytojas. Palikęs Čikagą, Gideonse sugebėjo per porą dešimtmečių savo vadovaujamą koledžą Niujorke paversti geriausiu šalyje, nors pradėjo nuo nulio naujai įkurtam koledže.

Harry D.  Gideonse, Higher Learning in a Democracy, 1937 – a reply to Mr. Hutchins books

keletas ištraukų iš šios knygelės:

p. 6 “Science stresses generalization, logical analysis, and systemization, but it insists that every analysis, every generalization, every systemization be held subject to revision whenever new data seems to warrant it. Thus scientific principles are necessarily formed in the presence of empirical data and, however much they are developed by logical analysis, they are never removed from the control of new data. The Great Tradition in metaphysics, to which Mr. Hutchins seeks to recall the modern university, seems to hold that after confrontation with a certain amount of data it could reach first principles which were absolute and subject to no further modification.”

p. 10 “But the fact remains that the misapprehensions-if misapprehensions they be- are responsible for the idea that the higher education in America is to forsake the path of science and humanistic concern for a democratic society and to return to the Ivory Tower of absolutistic metaphysics. There are even rumours-incredible as it may appear-that the faculty of the University of Chicago, nourished by Scholasticism, is to take the lead in charting this new course for the higher learning.”

p. 7, quote of Santayana from The Genteel Tradition at Bay – Absolutism “Smells of fustiness as well as faggots”.

p. 7, quote of Galileo “Do you doubt that Aristotle would have modified his meaning and corrected his writing, if he had had access to the recent astronomical discoveries; that he would have disavowed doctrines not based on sense evidence and shunned all those small-minded zealots who exceed each other in upholding every one of his words, not seeing that if Aristotle were as they portray him to one another, he would be an obstinate fool, a barbaric soul, tyrannically will wilful, regarding all others as stupid cattle and offering first place to the demonstrations of his wilfulness rather than to sense observation, experience, and nature itself? His disciples have invested Aristotle with an authority which he has not meted out nor assumed for himself.”

p. 7, quote of Newton from Optics: “Substantial forms and occult qualities ... put a stop to the improvement of natural philosophy, and therefore of late years have been rejected. To tell us that every species of things is endowed with an occult specific quality by which it acts and produces manifest effects, is to tell us nothing.”

Churchill speech in Parliament – November 1947

Churchill speech in Parliament – November  1947

PARLIAMENT BILL

HC Deb 11 November 1947 vol 444 cc203-321 203

We accept in the fullest sense of the word the settled and persistent will of the people. All this idea of a group of super men and super-planners, such as we see before us, "playing the angel," as the French call it, and making the masses of the people do what they think is good for them, without any check or correction, is a violation of democracy. Many forms of Government have been tried, and will be tried in this world of sin and woe. No one pretends that democracy is perfect or all-wise. Indeed, it has been said that democracy is the worst form of Government except all those other forms that have been tried from time to time; but there is the broad feeling in our country that the people should rule, continuously rule, and that public opinion, expressed by all constitutional means, should shape, guide, and control the actions of Ministers who are their servants and not their masters.

Adamas SMITAS ir "Tautų turtas"

Liepos mėnesį prieš 220 metų mirė Adamas Smitas, škotų ekonomistas ir filosofas, kurio neblėstanti šlovė stovi ant jo svarbiausio veikalo, paskelbto 1776 m., "Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (sutrumpintai "Tautų turtas") pjedestalo.

Šis darbas ir jame skleidžiamos idėjos iš karto sulaukė didelės sėkmės, ir nuo to laiko stipriai veikia visuomenės nuomonę bei daro reikšmingą įtaką tiek verslininkams, tiek ir politikams. Deja, kai kurios praktiškai panaudotos Adamo Smito idėjos buvo susiaurintos ir iškreiptos, o kitos, pirmos svarbos idėjos, buvo visai pamirštos.

Adamo Smito vardu visuomet naudojamasi kaip autoritetu. Tačiau įvairiems tikslams pateisinti naudojamos skirtingos citatos neatsižvelgiant nei į kontekstą, nei į pagrindinius veikalo argumentus.

Norėdami suprasti tikrąjį Adamą Smitą kaip rašytoją, turime suprasti jo asmenybę. Norėdami pažinti žmogų, turime atsisakyti daugelio klaidingų tradicijų. Adamas Smitas buvo vienintelis savo motinos vaikas. Jo draugai dažnai minėjo Smito meilę ir pagarbą savo branginamai mamai, kuri mirė devyniasdešimties metų, kai sūnui buvo šešiasdešimt vieneri. "Jis buvo toks nelaimingas", sakė John Rae savo knygoje, "kad žmonės apskritai negalėjo rasti tam jokio paaiškinimo, išskyrus jo tariamą netikėjimą į prisikėlimą. Jis liūdėjo kaip tas, kuris neturėjo vilties."

Tikėjimo trūkumo gandas, be abejo, kilo dėl Adamo Smito artimos bičiulystės su "bedieviu" Deividu Hjumu (David Hume) ir puikios Adamo Smito atsisveikinimo kalbos, kurią stipriai užsipuolė bažnyčia, parašytos Hjumui mirus (1776).

Pomirtinis Adamo Smito nuosavybės palikimas buvo daug mažesnis nei tikėtasi, nes daugumą savo turto jis slapčia išdalino dar būdamas gyvas. Jei jam trūko savo laikmečio dieviško tikėjimo ir vilties, jis tai gausiai kompensavo savo labdaringa veikla.

Ir iš tiesų, visos jo mintys ir darbai buvo persmelkti labdaros plačiausiąja prasme. Adamas Smitas buvo didis humanistas.

Adamo Smito humaniškumas atsispindi jo pirmajame veikale "Moralinių Jausmų Teorija" (1759 m.). Jis taip pat surinko ir redagavo Hamiltono iš Bangour, savo artimo draugo - Jakobistų uždrausto autoriaus, eilėraščius. Šiai užduočiai Adamas Smitas buvo pasirinktas dėl savo "jausmingumo".

Prieš parašant " Tautų turtas", Adamui Smitui reputaciją Europoje užtarnavo "Moralinių Jausmų Teorija"(1759.), kurios pagrindinė idėja yra ta, kad nešališkų žiūrovų simpatija yra gero elgesio pagrindinis praktinis testas ir teisingumo pamatas.

Adamas Smitas kartais vadinamas ultra-kosmopolitu. Tiesą sakant, jis buvo nacionalistas ir imperialistas. Jis teikė didelę reikšmę artimo meilei kaip dorybei, tačiau ši dorybė turi prasidėti nuo savo namų. Nuo meilės šeimai, ji eina per meilę giminei ir kaimynams į meilę šaliai, o nuo ten, prie meilės žmonijai, ir galiausiai į bendrą visatos gėrio įvertinimą. Taigi, Adamo Smito artimo meilės, kaip dorybės, grandinės seka yra - šeima, šalis, pasaulis, o ne atvirkščiai.

Veikalas "Tautų turtas" gimė iš idėjos parašyti traktatą apie teisingumą. Adamas Smitas "Tautų turto" pagrindinę medžiagą naudojo savo moralinės filosofijos kurso paskaitoms Glazge, Škotija, kur dirbo profesoriumi 1751-1764 metais. Prigimtinės ("natūralios") laisvės sistemoje kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo interesų įgyvendinimo, tačiau tik "tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų". Deja, mirdamas Adamas Smitas paliko neužbaigtus savo darbus jurisprudencijos ir valdžios veiklos principų tema, kuri turėjo logiškai užbaigti jo natūralios laisvės sistemą.

Kalbant apie teisingumą, galima daryti paralelę tarp Adamo Smito ir Dantės. Virš Dantės pragaro vartų yra parašyta, "Teisingumas vadovauja mano viešpačiui". Deja, aklas, racionalus, be meilės ir užuojautos teisingumas žemę paverčia pragaru.

Taip pat plačiai paplitęs įsitikinimas, kad Adamas Smitas skelbė savanaudišką godumą, kaip privataus elgesio idealą, yra melagingas - tiek pat, kaip ir tariamas Adamo Smito tvirtinimas, kad viskas kas yra yra geriausia kas gali būti. Vieno sakinio turėtų pakakti paneigti šį iškraipymą. "Viskas sau ir nieko kitiems žmonėms atrodo kiekviename amžiuje buvo niekšiška žmonijos šeimininkų elgesio taisyklė". "Tautų turtas" pilnas išpuolių prieš įvairias neteisingumo formas, nors centrinė "Tautų turto" idėja išties yra paremta individualia laisve. Laisvė yra pagrindinė veikalo tema, plėtojama remiantis logika ir plačia patirtimi. Adamas Smitas, viešėdamas Prancūzijoje, susitiko su ekonomistais ("fiziokratais"), kurių idėjos apie laisvę tapo pagrindu Prancūzijos didžiajai revoliucijai. Adamas Smitas reiškė didelį prielankumą fiziokratų principams, tačiau pats vadovavosi tautų evoliucijos idėja ir nepritarė staigiom revoliucijoms.

Kaip gali būti paaiškinamas toks Adamo Smito konservatizmas ir radikalizmas? Tiesa yra ta, kad "Tautų turto" pateiktas mokymas negali būti suspaustas į keletą supaprastintų dogmų, tinkamų naudoti siauroje ideologinėje politikoje.

Tikrasis Adamas Smitas įtikina poreikiu daryti laisvos prekybos išimtis, geriau nei dabartiniai protekcionizmo radikalai, tačiau jo argumentai už laisvą prekybą yra tiek pat įtikinantys.

Ar tai rodo jo idėjų nesuderinamumą? Priešingai, tai rodo, kad nustatant principus, visuomet turi būti atsižvelgiama į laiko ir vietos aplinkybes. Tikrasis Adamas Smitas teigė, kad senoji Duonos teisė ("Corn Law"): "Su visais savo trūkumus, taip pat kaip ir Solono (žymus senovės Atėnų įstatymų kūrėjo) teisė - nors ir ne pati geriausia, buvo geriausia, ką interesai, išankstinės nuostatos, ir laikmečio nuotaikos galėjo leisti. Galbūt, tinkamu laiku tai užleis vietą kažkam geresniam."

Požiūrių platumu ir proporcijos jausmu Adamas Smitas yra nepralenkiamas ekonomistas. Nuo jo laikų, kiekvienoje ekonomikos mokslo srityje padaryta didžiulė pažanga, tačiau didėjusi mokslo specializacija nebuvo tinkamai suvaldyta ir dažnai dėl dėmesio detalėm suabsoliutinimo prarado santykio su realiu gyvenimu jausmą ir prasmę. Tam pakeisti reiktų atgauti "Tautų turto" tikrąją dvasią. Adamas Smitas yra puikiausias pavyzdys kaip ekonomikoje derinti teorines idėjas ir tarpusavyje ir su realiais faktais.

Taip pat, Adamas Smitas neapsiribojo faktais, kurie pagrįstų išankstinę jo nuomonę. Dažnai jis cituoja faktus, kurie, atrodo, prieštarauja jo bendriems principams. Tai būtent atitinka tikrąją mokslo dvasią. Ieškoti faktų, kurie reikalautų bendrų principų performulavimo ar kvalifikavimo. Išimtys dažnai patvirtina taisyklę. Adamo Smito išimtys yra tiek pat novatoriškos, kaip ir jo bendrieji principai.

Šiuolaikiniam ekonomistui, Adamas Smitas yra ne tik plataus požiūrio, bet ir neeilinės moralinės drąsos pavyzdys. Visais ekonominiais klausimai egzistuoja visuomenės ir asmeninių interesų konfliktas. Prietarų pasaulyje, aiškiai pateikti ir iki galo vadovautis puikia idėja reikalauja drąsos. Reikalauja dar daugiau drąsos, pagrįstos ne entuziazmu, bet žiniomis, pripažinti senų bendrų principų naudą. Vienas iš didžiausių Adamo Smito privalumų buvo jo bebaimis prieštaravimas klasės prietarams ir išnaudojimui. Jis aštriausiai puolė monopolijas, ir vis tik pripažino, kad kai kuriais atvejais monopolijos yra naudingos ir neišvengiamos.

Savo minties aiškumu Adamas Smitas yra modernaus ekonomisto pavyzdys. Jis kalbėjo ir kaip apaštalas: - "Jei kalbėsit išskyrus taip kad būtų lengva suprasti, kaip bus žinoma ką pasakėt, nes kalbėsit į orą?". Tačiau, Adamas Smitas taip pat buvo ir matematikas, kuris parašė astronomijos istoriją, ir buvo vienas iš karališkosios astronomų draugijos Edinburge steigėjų.

Jei kas niekada nėra skaitęs "Tautų turto", tai tegul pradžioj pamėgina perskaityti bent kelias ištraukas. Tačiau vietoj skaitymo nedidelės santraukos, iš kurios išsunktos visos gyvybės sultys, tegul atsiverčia knygą atsitiktinai. Skaitytojas bus labai nesėkmingas, jei neras gyvos minties perteiktos gyvais žodžiais.

Tačiau, kaip sakė Francis Baconas, "kai kurių knygų" skaitymas gali būti deleguotas kitiems, taip pat apsiribota jų santraukų skaitymu, bet tai tinka tik mažiau svarbiems argumentams ir mažesnės svarbos knygoms." Kiekvienas puikus rašytojas nukentėjo nuo jo knygų skaitymo delegavimo kitiems, ar jo idėjų tariamo suvokimo vadovaujantis tik girdėtais gandais - ir niekas daugiau nei Adamas Smitas.

Kaip tvirtina geriausias "Tautų turto" redaktorius Dr. Cannan, šios knygos rašymas truko 27 metus. Tačiau įdėtas darbas yra taip gerai paslėptas, o stilius toks patrauklus, nušviestas humoro, satyros, pasipiktinimo ir sveikos nuovokos, kad tik po intensyvaus pakartotinio skaitymo atsiskleidžia į knygą įdėto darbo ir minties koncentracija.

Adamo Smito žinios buvo milžiniškos. Net Thorold Rogers ir Dr. Cannan savo milžiniškomis pastangomis nesugebėjo atsekti visų panaudotų šaltinių. Apskritai, Adamas Smitas citavo iš atminties, ir kartais darė klaidų. Jis buvo kaltintas dėl per menkai paminėtų panaudotų autorių. Tačiau, iš tiesų vienas iš jo didžiausių privalumų yra tai, kad jis sugėrė viską, kas buvo geriausia tarp jo pirmtakų, ir pavertė tai dalimi gyvos minties. Pratęsti idėjos gyvenimą yra dvasiškas darbas; teisingai kopijuoti citatą tik mechaninis.

Šis "Tautų turto" įvertinimas gali būti apibendrintas dar vienu Bacono sakiniu - "Skaityk ne tam, kad prieštarautum ir paneigtum, nei kad tikėtum ar priimtum kaip savaime suprantamą, nei kad rastum tinkamą metodologiją ar diskursą, bet tam kad apsvarstytum ir įvertintum".

pagal ekonomikos profesoriaus J. Shield Nicholson 1923 m. birželio 2 d. straipsnį "The Scotsman" dienraštyje.