Kaip J. Staliną su A. Hitleriu burkavo

Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją 72-osioms metinėms apžvalgininkas suraitė Delfi istoriją saldafonišku tonu (saldafonas tai stuobrys, žinantis tik keliolika rikiuotės komadų, šventai įsitikinęs jo daromos pareigos šventumu, ir iki idiotizmo darantis viską taip, kaip parašyta ustave) nupasakodamas sapną kaip sovietinis diktatorius  privedė šalį iki 27 mln. žmonių žūties Didžiajame Tėvynės kare.

Apžvalgininkui ir čia neapsivertė liežuvis nepablevyzgojus ir neprisipažinus, kad tik kiti šį karą Didžiuoju Tėvynės karu vadina. Autorius matyt gal pervadintų jį į didįjį Stalino genocidą. Vistik Stalinas galėjo pasekti Prancūzijos, Danijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Norvegijos, Suomijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos armijų pavyzdžiu ir išdavikiškai atiduoti šalį į vergiją be kovos.

Sovietų Sąjunga pasirinko pasipriešinimo kelią ir, kaip vėliau savo atsiminimuose rašė Joseph E. Davis, buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje, nacistinei Vokietijai 1941 m. birželio 22 d. užpuolus Sovietų Sąjungą, Hitlerio žygio į Maskvą nepalengvino jokia su Vokietijos vyriausiąja karine vadovybe bendradarbiaujanti "penktoji kolona" (beje, terminas pirmą kartą panaudotas Franco girto generolo Emilio Mola, žygio į Madridą metu, vedusio keturias karines kolonas ir skelbusiam, kad "penktoji kolona" jo laukia Madride). Hitlerio žygį į Prahą 1939 m. lydėjo aktyvi karinė Henlein'o organizacijos veikla. Panašiai vyko ir Hitlerio invazijos į Norvegiją metu. Rusijoj nebuvo Sudetų Henleino, Slovakijos Tisos, Belgijos De Grelles, Norvegijos Kvislingo...

Pasakaitės iš rūsio prasideda jau nuo pirmo straipsnelio sakinio. Sugalvok gi tu man kad antras pasaulinis prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Ir sutapk tu jergutėliau, kad tik savaitė po Hitlerinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo.

Apžvalgininkas savo istorijoms šaltiniu naudoja Широкорад'o, Александр'o Борисович'iaus knygas. Įdomu kas čia toks per "plačiai laimingas" žmogus? Informacijos apie tokį istorijos "specialistą" labai maža - gimęs 1947 metais Maskvoj, bet protingu tapo ir publikuoti pradėjo tik sulaukęs "garbaus" 48 metų amžiaus 1995 metais. Kadangi "įdomiai" rašė, nuo 2000 metų pasipylė kaip iš gausybės rago 46 knygos visomis istorijos ir karybos temomis. Tiesiog neįtikėtinas darbštumas. Ir kas galėtų paneigti kad šis kaip pilypas iš kanapių išlindęs autorius nebus iš serijos "suvorovo" tipo veikėjų dirbančių tam tikrų šalių tam tikroms tarnyboms?

Mes būkim šiek tiek objektyvesni už šį apžvalgininką ir pažvelkim kas vyko iki 1939 m. rugpjūčio 23 d.

1931 m. rugsėjo 18 d. Japonijos Kvantongo armija, inscenizavusi smulkų karinį incidentą, įsiveržė į Mandžiūriją. Kiniečių Guomindano armija, kariaujanti pilietinį karą prieš Kinijos komunistus, netiktai užklupta papasipriešinimo neparodė. Iki metų pabaigos Japonijos armijos okupavo Mandžiūriją „gelbėdamos Kiniją nuo bolševizmo“... Prasidėjo antrasis pasaulinis karas.

1934 m. spalio 9 d. Europą sudrebina "Marselio žmogžudystė", įvykdyta prižiūrima karo atašė pagalbininko Paryžiuje, būsimojo nacių generolo, o vėliau ir NATO sausumos pajėgų Europoje vado, p. Hanso Špaidelio (Hans Speidel).

Nuo teroristo Vlado Černozemski'o (tikrasis vardas Veličko Dimitrov Kerin) kulkų mirė Jugoslavijos karalius Aleksandras I, atvykęs pasirašyti anti-fašistinės savitarpio pagalbos sutarties su Prancūzija. Vlado Černozemski's buvo nariu fašistinės-teroristinės organizacijos Vnatrešna Makedonska Revolucionerna Organizacija (VMRO), kuri buvo uždrausta 1934 metais. Tačiau subyrėjus Jugoslavijai, Makedoniją jau du dešimtmečius valdo jos pasekėjai užsivadinę Vnatrešno-Makedonska Revolucionerna Organizacija-Demokratska Partija za Makedonsko Nacionalno Edinstvo, arba VMRO-DPMNE.

Netrukus mirė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kolektyvinio saugumo prieš fašizmą nepailstamas organizatorius, Louis Barthou, kurio ranką peršovė jį turėjusių saugoti prancūzų žandarų kulka, o pribaigė gausus nukraujavimas kažkam užveržus kilpą žemiau sužeidimo vietos.

Louis Barthou užsienio reikalų ministro vietą užėmė Pierre Laval, pataikavimo Hitleriui politikos architektas ir Prancūzijos nepriklausomybės duobkasys, sušaudytas kaip Tėvynės išdavikas 1945 m. spalio 15 d. 1935 m. gegužės 2 d. Pierre Laval buvo priverstas pasirašyti Louis Barthou paruoštą Prancūzijos - TSRS savitarpio pagalbos sutartį, tačiau ministro vėlesnių pastangų dėka sutartis taip ir liko tik popieriaus lapas. Žinoma ir Jugoslavija buvo palikta fašistų valiai.

1934 m. gruodžio 1 d. Leningrade nužudomas Sergejus Kirovas (Киров (Костриков) Сергей Миронович), vienas artimiausių J. Stalinui žmonių. Sovietinė teisingumo sistema nužudymo organizavimo gijas nuvedė į nacistinę Vokietiją ir ravėdama penktąją koloną Sovietų Sąjungoje nugarmėjo į nepateisinamą masinį 1936 - 1937 metų terorą ir 'valymus'.

1936 m. pradžioje, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Anthony Eden, slapta pristatė "susitaikymo" planą išspręsti visas Vokietijos nuoskaudas. Edeno planas ragino Vokietiją grįžti į Tautų Lygą, prisimti ginklų apribojimus ir atsisakyti teritorinių pretenzijų Europoje mainais į Reino zonos remilitarizaciją, buvusias Vokietijos kolonijas Afrikoje, ir atiduodant pietryčių Europą į Vokietijos ekonominės įtakos zoną.

Panašios nuomonės atiduodant pietryčių Europą į Vokietijos ekonominės įtakos zoną laikėsi ir to meto vedantys Didžiosios Britanijos ekonomistai. Frederic Benham, dėstęs London School of Economics, ir ypač Claude William Guillebaud, dėstęs St. John's College, Cambridge. 1940 m. gruodžio mėnesio Economic Journal numeryje pasirodė Guillebaud straipsnis "Hitler's New Economic Order for Europe", kuriame autorius teigia, kad Hitlerio okupuotuose kraštuose įvedama "Naujoji Tvarka" bendrai paėmus yra geras dalykas. Žymusis ekonomistas John Maynard Keynes, privačioje savo korespondencijoje su žurnalistu Paul Einzig, pažymėjo, kad negali nesutikti su Guillebaud dėstomais argumentais. Laimė, Paul Einzig'ui pavyko įtikinti p. Keynes tokią nuomonę pasilaikyti sau ir viešai ja nesidalinti.

1936 m. kovo 7 d. Vokietijos karinės pajėgos, reichskanclerio Adolfo Hitlerio įsakymu, įvedimos į demilitarizuotą Reino zoną.

1936 m. liepos 17 d. generolo Francisko Franko vadovaujami fašistai užpuolė demokratiškai išrinktą antrosios Ispanijos respublikos vyriausybę. Fašistų pučui žlungant, tūkstančiai Hitlerinės Vokietijos ir Mussolinio Italijos karių atskubėjo į pagalbą fašistams, prisidengdami „kovos prieš bolševizmą“ šūkiais užgniaužti „komunistinės revoliucijos“.

1936 m. rugsėjo 12 d. nacių partijos suvažiavime Niurnberge, Adolfas Hitleris kreiptamasis į Vokietijos Darbo Frontą (vok. Deutsche Arbeitsfront, DAF) spiegė „Jei aš turėčiau Uralo kalnus su jų nesuskaičiuojamais žaliavų lobiais, Sibirą su jo neaprėpiamais miškais, ir Ukrainą su savo milžiniškais kviečių laukais, Vokietija ir jos nacionalsocialistų vadovybė plauktų pertekliuje! . . .“

1936 m. lapkričio 25 d., nacių užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas ir Japonijos ambasadorius Vokietijoje Kintomo Mushanokōji (武者小路 公共), pasirašė antikominterno paktą jungtinei atakai prieš „pasaulinį bolševizmą“. 1937 m. lapkričio 6 d. prie pakto prisijungė Italija.

1938 m. kovo 12 d. įvykdytas Austrijos prijungimas, „anšliusas“, prie nacistinės Vokietijos be jokio Tautų Sąjungos prieštaravimo.

1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant užmegsti diplomatinius santykius, kas reiškė pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai. Kovo 19 d. Smetona su vyriausybės nariais, neatsiklausę tautos, ultimatumą priėmė.

1938 m. balandžio 24 d. Sudetų vokiečių partija pareikalavo autonomijos ir laisvės skleisti nacių ideologiją. Čekoslovakijos vyriausybė, atmetusi šį reikalavimą, 1938 m. gegužės 20 d. mobilizavo 400,000 karių armiją prieš galimą Vokietijos puolimą.

Už 10 dienų Hitleris pasirašė slaptą dekretą pradėti karą prieš Čekoslovakiją ne vėliau nei spalio 1 d. Tačiau čia Hitleris apsiskaičiavo. Vokietijos oro pajėgos, Luftwaffe, neturėjo pakankamų tetraetilšvino  atsargų – medžiagos būtinos benzino oktaninio skaičiaus (atsparumo detonacijai) didinimui.

Vokietijos I. G. Farben koncerno, pagal patentuotas amerikiečių Standard Oil koncerno technologijas, statomos tetraetilšvino gamyklos darbą galėjo pradėti tik 1939 metų pabaigoje. Luftwaffe buvo nepasiruošusi skristi, o moderniam kare tai reiškė, kad Hitlerio armija nepasiruošusi dideliam kariniam konfliktui.

Į pagalbą Hitleriui tada atskubėjo Standard Oil padalinys „Ethyl Export Corporation“, sutikęs paskolinti 500 tonų tetraetilšvino ir 1938 m. liepos 8 d. patvirtinęs, kad tiekimas prasidės mėnesio bėgyje. Visas sutartas kiekis buvo pristatytas prieš nacių invaziją į Čekoslovakija. Taip buvo prarasta paskutinė galimybė ribotu karu duoti atkirtį diktatoriui.

1938 m. gegužės 10 d. Vinstonas Čerčilis, kalbėdamas Mančesteryje, griežtai sukritikavo Neville Chamberlain'o vykdomą nuolaidžiavimo Hitleriui politiką atsisakant kolektyvinio saugumo susitarimų. Tada Čerčilis buvo apšauktas „karo kurstytoju“.

1938 m. rugsėjo 26 d. prancūzų premjeras Edouard Daladier ir užsienio reikalų ministras Georges-Étienne Bonnet nuvyko į Londoną pasitarti su britais dėl politikos Vokietijos atžvilgiu. Tuo pačiu, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai vedė derybas su sovietų valdžia, kuri ragino tvirtai remti Čekoslovakiją.

Sovietai patvirtino savo pasiryžimą vykdyti 1935 m. gegužės 16 d. TSRS ir Čekoslovakijos savitarpio pagalbos sutartį,  numatančią, kad Sovietų Sąjunga ateis Čekoslovakijai į pagalbą užpuolimo atveju, su sąlyga, kad prancūzai vykdys savo analogišką sutartį.

Deja, 1938 m. rugsėjo 29 d. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija pasirašė Miuncheno sutartį. Nuolaidžiavimo politika pasiekė apogėjų. Čekoslovakija įpareigota iki 1938 m. spalio 10 d. perduoti Vokietijai Sudetų sritį, Hitleriui atverti vartai žygiui į rytus, TSRS palikta be sąjungininkų. Pasaulis laukė nacių-sovietų karo.

Miuncheno sutartis tapo didžiausiu pažeminimu Sovietų Sąjungai nuo Brest-Litovsko sutarties pasirašymo 1918 metais. Džeimso Bondo raginimas - "Bet kokia kaina šis nepadorus blogis, gimęs Rusijoje, turi būti sutraiškytas. Taika su Vokietija: taip taika su Vokietija, taika su bet kuo! Yra tik vienas priešas. Žmonija turi susivienyti į šventą aljansą prieš šį vidurnakčio terorą!" - skelbtas dar 1918 m. pradžioj, atrodo pagaliau buvo išgirstas.

1938 m. rugsėjo 29 d. Lenkija Čekoslovakijai įteikė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant perleisti Tešino sritį.

1938 m. lapkričio 23 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Georges-Étienne Bonnet ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas pasirašė Prancūzijos ir Vokietijos nepuolimo paktą.

1939 m. vasario 27 d. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pripažino fašistinį Franco režimą.

1939 m. balandžio 1 d. demokratinė Ispanijos Respublika buvo galutinai užgniaužta, o Ispanija prisijungė prie Vokietijos-Japonijos-Itlijos sudaryto antikominterno pakto.

1939 m. kovo 15 d. Čekoslovakija galutinai nustojo egzistuoti kaip suvereni valstybė. Netrukus, Anglijos centrinis bankas naciams perleido Čekoslovakijos centrinio banko Londone laikytą auksą.

Tuo metu kai nacių armijos žygiavo Prahos gatvėmis, Britų pramoninkų federacijos (šiuo metu vienijanti 80% FTSE 100 sąrašo stambių įmonių) delegacija Diuseldorfe derino paskutines išsamios bendradarbiavimo sutarties su stambiaisiais nacių pramoninkais detales.

1939 m. kovo 23 d. Hitlerinė Vokietija aneksuoja Klaipėdos kraštą vadovaujantis išvakarėse pasirašyta nepuolimo sutartimi su Lietuvos vyriausybe.

1939 m. balandžio 6 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pažadėjo siųsti karinę pagalbą Lenkijai Vokietijos agresijos atveju.

1939 m. balandžio 7 d. Italija okupuoja Albaniją.

1939 m. balandžio 16 d. užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas pasiūlė sušaukti tarptautinę konfrenciją siekiant sutarti dėl TSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pakto nukreipto prieš Hitlerio agresiją Europoje, prie kurio galėtų prisijungti ir Lenkija. Balandžio mėnesį atlikta visuomenė apklausa Didžiojoje Britanijoje parodė kad 87% salos gyventojų pasisakė už TSRS ir Didžiosios Britanijos savitarpio saugumo paktą prieš nacistinę Vokietiją.

Atsižvelgdama į nacistinės Vokietijos vykdomą agresiją Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos vyriausybė vesdama derybas reikalavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos tokių pat karinės pagalbos garantijų Baltijos šalims kaip ir suteiktų Lenkijai.

Priešingai, 1939 m. birželio 7 d. Latvijos ir Estijos vyriausybės ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartis, kurios buvo ratifikuotos liepos 24 d. ir Tautų sąjungos pripažintos rugpjūčio 24 d.

Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimas įsileisti Raudonosios Armijos dalinius į Lenkijos teritoriją Vokietijos agresijos atveju taip pat nebuvo rimtai svarstomas Lenkijos vyriausybei griežtai tam prieštaraujant.

Įdomu pastebėti, kad Joseph Retinger, karo metais artimiausias generolo Władysław Sikorski patikėtinis ir patarėjas, savo atsiminimuose rašo apie susitikimą 1923 metais su Władysław Sikorski, to meto Lenkijos ministru pirmininku. Generolas Sikorski, lemiamo lenkų 1920 m. mūšio su bolševikais dėl Varšuvos vadas ir herojus, susitikimo metu griežtai prieštaravo bet kokiai politikai nukreiptai prieš Sovietinę Rusiją.

1924 metais, generolas Sikorski, būdamas Lenkijos gynybos ministru, visakeriopai rėmė Aleksander Skrzyński, to meto Lenkijos užsienio reikalų ministro, pastangas pagerinti santykius su Sovietine Rusija vedant konsultacijas su Christian Rakovsky, to meto TSRS reikalų patikėtiniu Londone. Rakovsky‘iui pasiteiravus kokia būtų Lenkijos pozicija jei Sovietinė Rusija paprašytų leidimo tanzitui per Lenkiją karo su Vokietija atveju, generolas Sikorski atsakė:  „Aš leisčiau tranzitą jei kariautume kartu.“

Deja, 1926 m. gegužę įvykdytas, generolo Józef Piłsudski vadovaujamas, valstybės perversmas. Generolo Sikorskio bet kokių paslaugų netrukus buvo atsisakyta, o įvestos diktatūros vykdoma pro-fašistinė politika baigėsi Antrosios Lenkijos Respublikos tragiška žūtimi.

1939 m. gegužės 19 d. Paryžiuje pasirašoma Kasparzycki-Gamelin Konvencija (pavadinta pagal Lenkijos karo ministrą generolą Tadeusz Kasprzycki ir Prancūzų armijos vadą Maurice Gamelin), kuri įpareigojo abi šalis viena kitai suteikti karinę pagalbą karo su nacistine Vokietija atveju. Gamelin'as pažadėjo pradėti Vokietijos puolimą per tris savaites nuo Vokietijos atakos. Dėsningai, Gamelin'as net neplanavo vykdyti šio įsipareigojimo.

1939 m. gegužės 23 d. Hitleris įsako Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei ruoštis karui su Lenkija.

1939 m. liepos 23 d., faktams iškilus į viešumą, Robert Spear Hudson, britų užsienio prekybos sekretorius ir Jo Didenybės ministras, prisipažįsta vedęs slaptas derybas su Dr. Helmuth Christian Wohlthat, Hermano Geringo pirmuoju ekonomikos patarėju, dėl £5,000,000,000 britų paskolos suteikimo Vokietijai.

1939 m. rugpjūčio 3 d., po slapto susitikimo Londone tarp Vokietijos ambasadoriaus Herbert von Dirksen ir sero Horace Wilson, Britanijos civilinės tarnybos vadovo ir artimiausio Čemberleino patarėjo, išsiunčiamas pranešimas Hitleriui, kad Britanija yra pasirengusi plėsti prekybą su Vokietija, konstuktyviai kalbėtis apie Vokietijos kolonijų poreikį, supratingai žiūrėti į Vokietijos būtinybę plėstis į Pietryčių Europą, rimtai apsvarstyti ginklavimosi mažinimą (tame tarpe apsvarstyti ir paskolos Vokietijai suteikimą), nesikišti į Didžiojo Reicho, apimančio ir Gdanską, vidaus reikalus. Britanija kėlė vienintelę išankstinę sąlygą šiai politikai įgyvendinti, t.y. pasirašyti nepuolimo sutartį.

1939 rugpjūčio 10 d. Berlyne Julius Schnurre, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ekonominės politikos departamento vadovas, susitinka su Georgi Astakhov, Sovietų ambasados reikalų patikėtiniu, aptarti galimybę sudaryti paktą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

1939 rugpjūčio 11 d. Britanijos užsienio reikalų ministerija sužino, kad Vokietija bus pilnai pasiruošusi karui rugpjūčio 15 d.

1939 rugpjūčio 14 d. Čemberleinas informuojamas apie Hitlerio susitikime su Gian Galeazzo Ciano, Italijos užsienio reikalų ministru, išdėstytus galutinius planus pulti Lenkiją ir Hitlerio įsitikinimą, kad nėra net menkiausio Britanijos ar Prancūzijos karinio įsikišimo pavojaus.

1939 rugpjūčio 20 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, vadovaujamos generolo Šterno (Григорий Михайлович Штерн) ir būsimojo maršalo Žukovo (Георгий Константинович Жуков), sutriuškina Japonijos armijas Mongolijoje prie Khalkhyn Gol upės. Japonija paprašo taikos taip gėdingai užbaigdama savo nepaskelbtą antikominterno agresiją prieš Sovietų Sąjungą.

1939 rugpjūčio 23 d. pasirašomas Ribentropo - Molotovo paktas.

1939 rugpjūčio 24 d. Lenkija ir Didžioji Britanija pasirašo savitarpio pagalbos sutartį.

1939 rugsėjo 01 d. Vokietija ir Slovakija užpuola Lenkiją. Nors ir prisižadėjusios paramą Lenkijai, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės vėl svarsto ir dvejoja ar nevertėtų ir šiuo atveju pratęsti nuolaidžiavimo Hitleriui politikos. Karas neskelbiamas, kalbama ultimatumais, vyksta užkulisiniai žaidimai, ir tik 1939 rugsėjo 03 d., milžiniško visuomenės spaudimo dėka, Neville Chamberlain ir Edouard Daladier pagaliau paskelbia karą Vokietijai, tačiau jokie realūs karo veiksmai nepradedami. 

O pabaigai pažvelkim į Didžiosios Britanijos derybų su Sovietų Rusija chronologiją, atmindami kad 87% Didžiosios Britanijos gyventojų, su Vinstonu Čerčiliu priešakyje, pritarė Britų - Sovietų savitarpio saugumo paktui:

§     1939 m. kovo 24 d. į Maskvą siunčiamas p. Robert Spear Hudson, britų užsienio prekybos sekretorius, kuris tuo pačiu metu toliau vedė slaptas derybas su naciais;

§     1939 m. balandžio 16 d. užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas pasiūlė sudaryti TSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paktą nukreiptą prieš Hitlerio agresiją rytų Europoje, prie kurio galėtų prisijungti ir Lenkija.

§     1939 m. birželio 10 d. į Maskvą „deryboms“ siunčiamas dar žemesnio rango politinis patarėjas William Strang, neturintis jokių įgaliojimų deryboms;

§     1939 liepos 9 d. Čerčilis ragina Britaniją sudaryti karinį aljansą su Sovietų Sąjunga.

§     1939 liepos 23 d. Britanija ir Prancūzija, spaudžiama viešosios nuomonės, pagaliau sutinka su Rusijos siūlymu karinėms vadovybėms nedelsiant sutarti kaip bendrai pasitikti Hitlerio armijas.

§      1939 m. rugpjūčio 5 d. nauja delegacija, žemo rango ir be įgaliojimų, vadovaujama britų admirolo Reginald Aylmer Ranfurly Plunkett-Ernle-Erle-Drax ir prancūzų generolo Joseph Edouard Aimé Doumenc, galiausiai išvyksta į šešias paras trukusią kelionę Maskvon. Delegacija keturias paras plaukia į Leningradą lėčiausiu surastu keleiviniu laivu, kurio greitis tik 24 km/h. Rugpjūčio 10 dieną delegacija praleidžia apžiūrinėdama Leningrado miestą ir rugpjūčio 11 dieną pagaliau atvyksta į Maskvą. Sutariama pokalbius pradėti kitą dieną. Britų-Prancūzų delegacijai neturint jokių įgaliojimų rimtoms deryboms ir nematant jokios galimybės pasiektį realių rezultatų, sovietų generolas Vorošilovas šią delegaciją rugpjūčio 21 d. išsiunčia namo.

Taigi, objektyviau pažiūrėjus į to meto įvykius labai jau peršasi išvada kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktas buvo antro pasaulinio karo pasekmė ir vienas iš etapų, o ne jo priežastis.

Pabaigai. Reikia suvokti, kad šiuolaikinio karo pradėti per savaitę neįmanoma. Nėra jokių patvirtinimų, kad Vokietija nebūtų užpuolusi Lenkijos jei Molotovo - Ribentropo paktas nebūtų pasirašytas. Dar daugiau, Čemberlenui šie Vokietijos puolimo planai buvo puikiai žinomi. Nepaisant to, Britų ir Prancūzų vyriausybių veiksmai buvo priešingi nei duotos saugumo garantijos Lenkijai, o derybos su Sovietų Sąjunga labiau priminė laiko tempimą laukiant Vokietijos puolimo ir tikintis karo tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dar 1939 metų rudenį.

Kaip V. Laučius ant liaudies varė

Saldafoninis apžvalgininkas (saldafonas tai stuobrys, žinantis tik keliolika rikiuotės komadų, šventai įsitikinęs jo daromos pareigos šventumu, ir iki idiotizmo darantis viską taip, kaip parašyta ustave) vakar vėl atsiskleidė savo pareigą „šventą“ vykdydamas.

Kadangi 95% liaudies toliau antraštės DELFI portale skaityt nesivargina ir tiesiai į komentarų skyrelį pablevyzgoti renkasi, teko apžvalgininkui visą išmonę pavadinime į aštuonių žodžių „garso kąsnį“ suspausti.

„R. Paksas priklauso liaudžiai. Tu jai taip pat priklausai“ – išspiegė rašeiva. 

Ką gi,verčiam rašliavą į suprantamą kalbą. 

Žinia, kad yra tik dvi partijos ant šio svieto. Viena – tai liaudis, antra - tai grupė draugų kurie tą liaudį valdo. 

Pirmai partijai, su labai retom ir dar trumpesnėm išimtim, neatstovauja niekas. 

Antra partija turi platų pasirinkimo spektrą tarp jai už skatiką besiveržiančių atstovauti grupuočių skirtingais pavadinimais seime ir už jo ribų sėdinčių, įvairaus plauko apžvalgininkų, „jėgos atstovų“, laikraštininkų ir šiaip tarnautojų bei prievaizdų.

Apžvalgininkas šventai tiki - „Valstybės valdymo menas nėra liaudies menas.“ - tuo puikiai išduodamas kuriai partijai šis žmogus labai labai nori atstovauti. 

Toliau dar gražiau – suprask, kad įvedus „tiesioginę demokratiją“, dar žinomą liaudies valdžios pavadinimu, iškils pavojus grupės draugų veiklai ir gal neliks „nei tvarkos, nei teisingumo“ apžvalgininko atstovaujamai antrajai partijai. Neduok dieve dar teks atsakyti veikėjams už savo anti-visuomeninę veiklą, - čia tai jau tikrai „demokratijos“ šiems draugams pabaiga.

Apžvalgininkas, „ne kiškis ar voveraitė“, dar bando mėtyti pėdas cypaudamas, seną kaip pasaulis giesmelę, apie visų žmonių interesų harmoniją ir neigdamas skirtį tarp „žmonių“ ir „ne žmonių“, taip tą skirtį tarp dviejų partijų figos lapeliu mėgindamas pridengti.

Ir čia grįžtam prie „garso kąsnio“ į pavadinimą suspausto:

·         Grupė draugų R. Paksui du kartus (antrą sykį skaudžiau) jau parodė kas valstybę valdo, tad supraskit - šuns balsas į dangų neina ir jums niekad mūsų valdžios neatimt, nei vedant tiesioginę demokratiją, nei dar kartą R. Paksą renkant. Taip kad geriau lokit šunes kartu su savo R. Paksu patvoriuose, o valstybę ir toliau grupei draugų tvarkyt palikit.

Tačiau apžvalgininkas neturėtų pamiršti mūsų labai garbaus svečio, labai didžio ir labai seno, Lietuvos nepriklausomybės draugo, jeigu ne vieno iš autorių, perspėjimo, kad „visos valdžios struktūros paremtos pavaldinių paklusnumu valdovo (-ų) įsakymams. Jei pavaldiniai nepaklūsta, valdovai neturi valdžios.“

Aš esu liberal socialistas

Anonimas komentare apkaltino, kad liberal socialistas yra vienas kitam prieštaraujantys teiginiai ir taip pademonstravo savo politinės minties menkas žinias. 

Pažiūrėkim ką turim su tuo liberal socializmu.

Pirma, vienas toks liberal socialistas, pats protingiausias praeito šimtmečio ekonomistas, net gavo Nobelio premiją.

« c’est une société assurant le maximum de liberté, que l’on pourrait appeler situation de minimum de contrainte »

Žvilgtelkim į kas čia per toks žodis - liberalas, ką jis reiškia?

Kokiu tikslu tu nori būti liberalus? Aš esu liberalas nes noriu, kad visi žmonės turėtų galimybes patys siekti savo gerovės, kad patys galėtų pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. O kadangi laisvės, demokratijos ir gerovės noriu žmonėms - esu socialistas.

Siekiant visuomenės gerovės reikia rasti aukso vidurį tarp individualios laisvės ir civilizuotos visuomenės egzistavimui reikalingų taisyklių/apribojimų. Aš už minimalius, bet būtinus apribojimus, garantuojančius žmogaus maksimalią laisvę visuomenėje.

"Žmogus tapdamas visuomenės nariu turi atsisakyti dalies savo laisvės, kad išsaugotų likusią." - rašoma JAV konstituciją sudarančiuose dokumentuose.

Aš šiam teiginiui pilnai pritariu, kaip ir liberal socialistas Maurice Allais savo laisvos visuomenės apibrėžime.

Deja yra čia grupė tokių, Lietuvoje ir Europoje mėgstančių save vadinti liberalais, kurie laisvės ir gerovės siekia pinigams, o ne žmonėms. Tai yra klaidinga mastysena, nes veda į niekur.

Aišku, trumpuoju laikotarpiu tokia laisvė pinigams susiveda į neįsivaizduojamą gerovės perteklių keliems išrinktiesiems ir pakenčiamą gyvenimą keliems procentams juos aptarnaujančių, bei masių skurdą. Tačiau pažvelgus kiek į priekį tokia politika veda į pražūtį.

Galima aišku ir į praeitį pažvelgti: istorija - tai nesibaigiančios aristokratijos/elito kapinės, elito kurie vadovavosi tokia "liberalia" filosofija ir nuvedė savo civilizacijas, ar bent jau savo dinastijas, į pražūtį.

Ar žmonės iš esmės elgiasi racionaliai?

Nematoma ranka nusprendė, kad su behavioural ekonomika yra blogai  nes žmonės yra iš esmės racionalūs. 

Pirmiausia yra esminis skirtumas tarp klasikinės ekonomikos modelių (A. Smith ir Ricardo) ir neo-klasikinės (Javon, Marshall, Walras, etc.), apie kurias kalba nematoma ranka. 

'Neo-klasikinės' ekonomikos modelių mokslinė vertė dažniausiai yra artima nuliui nes naudoja realybėje neegzistuojančias prielaidas. Kita kalba būtų apie šių modelių politinę vertę.

Ko gero didžiausia bėda yra Francis Ysidro Edgeworth XIXa. antroj pusėj sugalvota 'tobulos konkurencijos' sąvoka, kuri neegzistuoja realybėje, bet yra būtina išeitinė sąlyga visiems matematiniams racionalaus pasirinkimo teorijos modeliams.

Naudotis tokia prielaida yra panašu į tvirtinimus, kad sveriant arbūzą būtina atsižvelgti į jėgą kuria arbūzą žemėn slegia ant jo sėdinčios dantukų fėjos.

Nesant tobulos konkurencijos, individualaus pasirinkimo problema apsunksta ir nutolsta nuo matematiškai racionalaus sprendinio. Netobulos konkurencijos sąlygomis atsiranda informacijos paieškos kaštai, susiaurėja ar net išnyksta pasirinkimo galimybės, daugelis individų neturi nei žinių nei finansinių priemonių surasti racionalų pasirinkimą. Dėl šių priežasčių net jei žmogus ir yra racionalus, jo pasirinkimas nebus optimalus dėl informacijos ar pasirinkimo priemonių trūkumo.

Taigi, tiek tipo ekonomistas A.Rubinstein'as, tiek nematoma ranka šį kartą nesigilino į reikalo esmę šokdami prie savo išvadų.

Mokymasis iki mirties bedarbystės problemų neišspręs

Commonsense.com  labai jau supaprastinai išdėstė kaip spręsti bedarbystės problemą, žiurkėnui pasivaideno kad tai straipsnis apie tai kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų.

Straipsnio autorius išsprendė bedarbystės bėdą raginimu mokytis iki mirties, tačiau tokiai išvadai prireikė eilės autoriaus nepaminėtų ir neanalizuotų prielaidų, kurias trumpai čia apžvelgsiu.

Dėl kaimo bendruomenės:

- jos visuomet buvo solidarios ir, apart ekstremalių sąlygų karo, bado ar maro atvejais, rūpinosi savo invalidais, vaikais, senoliais, jų iš bendruomenės tikrai netremdavo.

- jos buvo uždaros, neturėjo pinigų, nevykdė prekybos su kitais kaimais, visa pridėtinė vertė buvo sukuriama kaimo bendruomenės viduje todėl kiekvienos papildomos darbo rankos galėjo prisidėti prie tos vertės augimo ir bendruomenės klestėjimo. Taigi visi galėjo naudingai dirbti, todėl nenorinčių dirbti netoleravo.

- kaimo bendruomenės tikslas buvo bendro gerbūvio maksimizavimas, o ne atskiro jos nario individuali nauda, todėl galintis bet nekuriantis pridėtinės vertės, ar tuo labiau ją griaunantis, buvo negailėstingai tremiamas lauk.

Dėl kapitalistinės imperijos:

- korporacijos atsikratė atsakomybės už savo darbuotojus ir iškėlė tikslu kapitalo savininkų pelno maksimizavimą. Tapo galima išmesti/atleisti darbuotoją į gatvę nesukant sau galvos dėl jo likimo.

- vienos, o po to kitos, pirmaujančios kapitalistinės šalies elito pastangų dėka rinka tapo globali, finansiniai srautai, valiutų kursai nekontroliuojami, o sienos atviros laisvai prekybai. To pasekoje visa įmonė, visa pramonės šaka, ar net visa šalis gali tapti nekonkurencinga per vieną dieną, naktį, ar valandą.

Taigi, kapitalistinėje imperijoje tikslu tapo pridėtinės vertės nusavinimas kapitalo naudai, taip vadinamam pelno maksimizavimui, o ne bendruomenės/tautos/imperijos gerovė.

Teoriškai galit teigti, kad per naktį bedarbiais tapę asmenys turėtų greitai greitai išmokti naujo amato. Tačiau praktiškai tai naujų darbo vietų neatsirado.

Jeigu dėl euro ir dolerio keitimo kurso pokyčio Lietuvos kojinių fabrikas tapo nekonkurencingas pasaulinėje rinkoje, tai prarastų darbo vietų niekas nekompensavo, kiniečiai gavę naujų užsakymų megzti kojines darbo netekusių lietuvaičių nekvies jiems stogų remontuoti.

Dar graudžiau yra tai, kad jei per kelis ar keliolika metų vargo spaudžiami buvusio kojinių fabriko darbininkai jau ir sutiks dirbti už mažesnį atlygį nei kiniečiai, jų fabriko jau nebebus, staklės metalo lauže, o ir turėti mezgimo įgūdžiai bus apleisti/sunykę.

Išvada, siūlymas mokytis iki mirties yra tik mėginimas pasislėpti po rudeniniais lapais, o bedarbystės problemų, kurios yra užprogramuotos šiuolaikinėje santvarkoje, tikrai neišspręs.

Laisvos rinkos ideologija ir lupikautojų interesai prieš tautos gerovę

Prabėgo virš dvidešimt nepriklausomybės bei rinkos ekonomikos Lietuvoje metų. Tuomet ištrūkome iš Tarybų Sąjungos, atsisakėme planinės sovietų ekonomikos už sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadą, kurį mums turėjo atnešti vakarų demokratija ir laisva rinka. Nepriklausomybės aušroje tikėjome, kad nepriklausoma tautinė valstybė geriau užtikrins lygias galimybes visiems dirbti, laisvai kurti ir už savo darbą gauti sąžiningą atlygį. Tikėjome, kad tauta bus savo valstybės šeimininke ir tai įtvirtinome savo konstitucijoje.

Jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai, bendru sutarimu, 1992 m. spalio 25 d. referendume nusprendė, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Deja, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata netapo kelrode žvaigžde vykdomai valstybės politikai.

Šiandien daugelis užduoda sau pagrįstą klausimą kas kaltas, kad sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadams nebuvo lemta išsipildyti, kad tauta nebesijaučia savo valstybės šeimininkais.

Įvairios suinteresuotos pusės tam pateikia skirtingus paaiškinimus. Ypač mėgstama kaltinti užsilikusią sovietinę mąstyseną, nedraugiškus Rusijos kėslus ar skųstis dėl likusių biurokratinių suvaržymų, rietienų dėl valdžios postų bei nepakankamos laisvės privačiai verslo iniciatyvai.

Deja, ieškodami aplink kaltų, nematome paprasčiausio, nors ir akivaizdaus, atsakymo. Siauri lupikautojų interesai pajungė valstybę dirbti savo naudai ir nustelbė bendrus tautos interesus.

Justinas Marcinkevičius savo paskutinę kalbą tautai, 2010 m. lapkričio 23 d. visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė‘‘, užbaigė taikliai pripažindamas, kad "mūsų valstybėje šeimininkai yra tie kas turi pinigų".

Pažvelgus į atkūriamos valstybės raidą per du dešimtmečius mūsų neturėtų stebinti tokia poeto išvada dėl tikrųjų mūsų valstybės šeimininkų.

Dar prieš referendumu įtvirtinant konstitucinę nuostatą, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei", grupelė entuziastų jau 1990-ųjų metų pabaigoje įkurė „nevalstybinį“, „nepolitinį“ laisvosios rinkos institutą siekant Lietuvoje atstovauti lupikautojų interesus prisidengiant laisvos rinkos ideologija.

Viešojoje informacinėje erdvėje pasitaiko išgirsti, kad šis institutas iš principo kovoja prieš valstybę. Tačiau šios ideologijos nešėjų tikrasis tikslas yra "ribotos valdžios" valstybė, kuri aktyviai tarnautų tenkinant siaurus privilegijuotųjų interesus.

Laisvos rinkos apologetai siekia pateisinti bei įgalinti savo šeimininkus su valstybės pagalba perskirstyti tautos turtą ir jį išlaikyti savo rankose. Šeimininkų tikslas yra maksimizuoti gaunamus viršpelnius, kurie teisingiau turėtų būti įvardijami kaip į privačią kišenę renkami mokesčiai, ir užsitikrinti valstybės apsaugą jau sukauptam privačiam turtui. Taip pat siekiama teisinėm priemonėm kiek įmanoma riboti laisvą konkurenciją ir savo atsakomybę už padarytą žalą.

Akyvaizdu, kad laisvos rinkos ideologijos pasekmė yra auganti socialinė nelygybė, vis didesnė skurstanti visuomenės dalis ir vis greitesnė turto ir valdžios koncentracija kelių išrinktųjų rankose.

Kadangi elitas negali savo valdžios primesti vien tik brutalia jėga, savo egzistavimui įtvirtinti yra reikalinga nekritiškai priimtina idėjų sistema ("ideologija"), galinti pavergti išnaudojamųjų protus savanoriškai tarnystei.

Šios ideologijos sėkmės mechanizmas yra labai paprastas - taisykles ir įstatymus turi nustatyti tik išrinktųjų elitas savo pačių naudai įgalinant lupti privačius mokesčius iš visuomenės. Tuo pačiu reikia neigti bet kokį privačių ir tautos interesų konfliktą, teigiant kad išaugęs šeimininko viršpelnis visuomet atitinka varguolio geriausius interesus ir kad egzistuoja natūrali privačių ir tautos interesų harmonija.

Viena iš efektyviai naudojamų priemonių yra tikslingai sutapatinti laisvos rinkos ideologiją su individualios laisvės simboliu. Tai galingas viešųjų ryšių užtaisas, kad ir prasilenkiantis su realybe, naudojamas įtvirtinti laisvos rinkos ideologiją kaip pamatinę politikos poziciją, kuriai visuomenė teiks pranašumą tol kol nebus pateikta nenuginčijamai geresnė alternatyva.

Pavyzdžiui, pažiūrėkim į minimo instituto pačių deklaruojamus siekius: "Padėti įgyvendinti bendrus Lietuvos žmonių interesus, kurie geriausiai gali būti realizuojami laisvoje rinkoje, kai be jokių privilegijų, protekcijų ar apribojimų kiekvienas individas savo tikslų siekia tarnaudamas visuomenei, o ne pasitelkdamas valstybės aparatą."

Išvertus į suprantamą kalbą, šis teiginys tvirtina, kad valstybė turi netrukdyti kiekvienam individui, o tiksliau keliems oligarchams per savo korporacijas, siekti savanaudiškų tikslų, nevaržyti jų veikimo ir dominavimo rinkoje laisvės. Tokia laisvė pasirodo tarnauja visuomenei ir bendriems Lietuvos žmonių interesams. Anot šios ideologijos, nepagrįstai aukštos šilumos kainos taip pat tarnauja pačių žmonių interesams.

Kertinis lupikautojų veiklos principas yra atitinkamai išnaudoti tiek valstybės galias, tiek ir jos neveiksnumą, siekiant riboti konkurenciją ir stiprinti savo padėtį rinkoje. Ši politika įgalina maksimizuoti gaunamus viršpelnius (supaprastintai reikštų legalų svetimo turto nusavinamą), kurį sudaro skirtumas tarp natūralios kainos esant laisvos konkurencijos sąlygoms ir monopolizuotos kainos. Taip pat siekiama riboti asmeninę atsakomybę už padarytą žalą visuomenei, t.y. pasilikti gautą naudą sau, o žalą - valstybei ir jos piliečiams.

Kertinė lupikautojų gynyba yra veiksmingo melo menas, t.y. iš skruzdės pūsti dramblį, nukreipiant dėmesį nuo tikrų dramblių į nereikšmingas detales, ištraukiant neadekvačius pavyzdžius ir iš jų darant absoliučias išvadas. Teigiama, kad jei valstybė imsis veiksmų pažaboti monopolininkų siautėjimą, ar pakels minimalų darbo užmokestį, tai jau bus pirmas žingsnis, kuris tikrai nuves visuomenę į totalitarinį komunistinį kalėjimą. Tokiu būdu, bet kokia racionali diskusija apie tinkamą valstybinę ūkinės veiklos reguliavimo politiką, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei, yra nustumiama į užribį.

Štai kelios trumpos išvados, apibendrinančios šio instituto tikslus, kilusios perskaičius 2011 m. vasario 4 d. LLRI pasiūlymus LR Vyriausybės nutarimo projektui "Dėl valstybės valdomų įmonių pertvarkos programos patvirtinimo".

Pirma, sutinkamai su LLRI propaguojama ekonomine logika, visų valstybės valdomų įmonių tikslas turi būti maksimalaus pelno siekimas. Antra, visas įmanomai pelningas veiklas rekomenduotina kuo greičiau privatizuoti, nes monopolininkas ar oligarchas įmonę valdys efektyviau nei valstybė. Trečia, valstybė turi prisiimti visą socialinę atsakomybę remti žmones, nukentėjusius dėl privatininko teikiamos prekės ar paslaugos išaugusios kainos ar sumažėjusio prieinamumo.

Dėl pilno vaizdo, reiktų pridėti ir jau bendrą LLRI rekomendaciją panaikinti pelno mokesčius, nors ši rekomendacija ir prasilenkia su sveika logika. Solidarus rūpestis žmonėmis, apiplėštų dėl dominuojančių įmonių veiklos, tenka valstybei, kuri deja tam neturi lėšų, nes tie kas iš tokios veikos turi naudą nemoka mokesčių ir neprisiima jokios atsakomybės už padarytą žalą.

Reikia konstatuoti, kad institutas jau yra atlikęs savo darbą įtvirtinant laisvos rinkos ideologiją Lietuvos Respublikoje. Šiai dienai, lupikautojų ideologams svarbiau yra slopinti bet kokią diskusiją, kuri siūlytų išeitis, reformas ar sprendimus nesuderinamus su šia vyraujančia ideologija, sprendimus kurie padėtų kovoti su valstybėje siautėjančiu pakrikimui, skurdu ir socialine neteisybe.

Šiam tikslui yra naudojami trys pagrindiniai diskusijos slopinimo metodai. Teigiama, kad (1) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį iš tikro ją tik pablogins; (2) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį pasmerkti žlugti ir esamos padėties nepakeis; (3) bet kokių mėginimų pagerinti esamą padėtį kaštai yra per dideli ir kelia pavojų kitiems jau esamiems pasiekimams.

Teigiant, kad esamos "natūralios" santvarkos jokiu būdu negalima keisti ir net apie tai diskutuoti, kuriama bendra nusivylimo visuomenėje atmosfera. Tuo pačiu būdu yra nuslepiama, kad lupikautojų ideologijai visuomet egzistavo alternatyva. Valstybė gali apriboti privačius interesus visuomenės bendrų interesų naudai, nustatydama tinkamas taisykles ir sukurdama tinkamą institucinę valstybės sąrangą, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei.

Valstybė, civilizacija, esama tautos gerovė nesusikūrė atsitiktinai siaurų individualių interesų, vedamų nematomos rankos, dėka. Civilizacija yra visuomenės bendradarbiavimo subordinuojant asmeninius interesus vardan viešo intereso pasekmė.

Valstybės minimalus uždavinys yra rūpintis gerais teisėjais, monopolio baudimu, vienoda visų piliečių apsauga, tvirta valiuta, infrastruktūra. Tinkamai atliekant šias užduotis, valstybė užtikrintų reikiamą terpę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų adekvačiai pasirūpinti savimi, o tuo pačiu būtų ir maksimizuota bendra tautos gerovė.

Receptas atrodo paprastas, tačiau jį įgyvendinus reikšmingai sumažėtų galimybių lupikautojams pasipelnyti visuomenės sąskaita. Lupikautojų interesų ideologiniai atstovai deda visas pastangas nukreipti viešą diskusiją nuo iš tikro svarbių, bet jiems neparankių, valstybės uždavinių, link savo pamėgtos dainelės apie "ribotos valdžios" valstybę ir natūralią interesų harmoniją.

Vis tik reiktų pripažinti, Lietuvos lupikautojų instituto įtaka palaipsniui mažėja dėka savo siauro ir dogmatinio išsilavinimo komandos nesugebėjimo vesti jokios kritiškos diskusijos su savo gausėjančiais oponentais. Instituto aklai atkartojami atgyvenę ideologiniai šūkiai prasilenkia su sveika nuovoka ir prieštarauja akivaizdiems faktams. Ko gero dėl tokio neprofesionalumo mažėja ir lupikautojų parama jų veiklai.

Viešojoje erdvėje jau pasigirsta vertinimų, kad šio instituto pareiškimai diskredituoja laisvos rinkos idėją. Tačiau neverta apsigauti, šios antikonstitucinės idėjos propaguotojai nesėdi sudėję rankų ir į pirmą planą stumia naujas bei jau esamas kitas struktūras.

Pabaigai, vertinant visokių tvarinių siūlomus receptus gerovei kelti, visiems vertėtų atsiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį ir kritiškai patiems įvertinti ar pasiūlymas padės Valstybei taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ar, nusižengiant šiai konstitucinei nuostatai, tarnaus siaurų asmeninių interesų tenkinimui. Tik laikydamiesi šios principinės nuostatos galime tikėtis vėl tapti savo valstybės šeimininkais.