2012 m. birželio 26 d., antradienis

Tautų apsisprendimo teisė

Iš vasario 16 d. 1918 m. Vilniuje pasirašyto dokumento:

"Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis."

Pripažintoji tautų apsisprendimo teisė labai aktuali lietuvių tautai. O jei jau ji pripažinta teisė, tai įdomu ir kas tą teisę sugalvojo bei pripažino. Pasižvalgiau po lietuvišką internetą - su gilesne istorijos analize kaip visuomet nyku. Arba visai į pievas, arba tyluma.

Pirmas vertas dėmesio užkliuvęs darbas - Mykolo Riomerio Universiteto studentės magistrinis. Įžangai pasinaudosiu kai kuriais darbe pateiktais teiginiais.

"Iki pat I Pasaulinio karo pabaigos laisvo tautų apsisprendimo principą galime vertinti tik kaip filosofinę kategoriją.

Laisvo tautų apsisprendimo principas tarptautinės bendruomenės pripažinimo sulaukė po I Pasaulinio karo. Didžiausi nuopelnai iškeliant šį principą į tarptautinę areną priskiriami JAV prezidentui Woodrow Wilson.

Teisės prof. Valerie Epps tvirtina, kad W. Wilson buvo pirmasis XX a. panaudojęs terminą „tautų apsisprendimas“. Su šiuo teiginiu būtų galima sutikti tik su tam tikra išlyga. A. Cassese teigia, kad laisvo tautų apsisprendimo principą „1917 m. pirmą kartą tarptautiniu lygiu paskelbė Rusija“. Iš tiesų, V. I. Lenin pritarė šiam principui..."

Iš tiesų, 1917 m. spalio 26 d. pirmas bolševikų priimtas dekretas paėmus valdžią buvo V. I. Lenino parašytas "Dekretas dėl taikos", kuris kvietė tautas taikos be aneksijų ir kontribucijų. Ten įvardijama ir kas yra aneksija, o iš to išplaukia pritarimas tautų apsisprendimo teisei.

Tačiau terminas „tautų apsisprendimas“ nebuvo pavartotas nei prezidento Woodrow Wilson „Keturiolikos punktų“ kalboje Jungtinių Valstijų Kongrese 1918 m. sausio 8 d., nei po mėnesio vasario 11d. Šis terminas nebuvo pavartotas ir Lenino dekrete dėl taikos.

Taigi, kyla klausimas iš kur čia ta sumaištis?

Gal buvo vienas ir tas pats asmuo kuris įkvėpė tiek W. Wilson, tiek ir V. I. Leniną iškelti šį klausimą savo taikos programose?

Be to, kodėl Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. vartoja šį tarptautinėj arenoj "negirdėtą" terminą?

Čia į scena žengia Levas Trockis, tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas.

Tai jo sugalvoti ir pasauliui paskelbti taikos principai. Parašyti ir paskelbti tik prasidėjus I Pasauliniam karui.

Šis primirštas, o Lietuvoj atrodo ir užmirštas, pamfletas pavadinimu "Karas ir Internacionalas" buvo parašytas Ciuriche 1914 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais. Į Ciurichą Trockis atvyko paskubomis iš Vienos, iš kurios išvyko rugpjūčio 3-iosios vakare, dienos kada Vokietija paskelbė karą prieš Prancūziją.

Pamfletas atspausdintas Paryžiuje ir platintas Rusijoje 1914 m. lapkričio mėnesį. Netrukus pasirodė ir vokiškas leidimas "Der Krieg und die Internationale", kuris Vokietijoje uždirbo Trockiui laisvės atėmimo bausmę in absentia.

Amerikoje leidimas anglų kalba buvo paskelbtas 1918 m. pradžioje pavadinimu "Bolševikai ir Pasaulinė taika" Boni & Liveright,, New York, 1918 (Su Lincoln Steffens įvadu, pasirašytu 1918 m. sausio 4 d.).

Prezidentas Wilson, kaip pats prisipažino leidėjui, skaitė šią knygą ir panaudojo Trockio teiginius savo taikos programoje. Trockis tai sužinojo iš paties Charles Boni kuomet 1931 metais leidėjas aplankė jį tremtyje Turkijai priklausančiose Princų salose.

O apie Trockio įtaką Leninui ir bendrai Rusijos Spalio bolševikinei revoliucijai kaip ir nėra reikalo aiškinti.

Taigi, pabaigai žymieji Trockio teiginiai pakeitę pasaulio ir Lietuvos istoriją. Anglų ir vokiečių kalbomis pateikiu originalų tekstą, lietuviškai išverčiau pats, o rusiško originalaus teksto dar teks paieškoti.

Jokių kontribucijų.
Kiekvienos tautos apsisprendimo teisė.
Jungtinės Europos Valstijos - be monarchijų, be nuolatinės armijos, be vadovaujančių feodalinių kastų, be slaptosios diplomatijos.

NO REPARATIONS.
THE RIGHT TO EVERY NATION TO SELF-DETERMINATION.
THE UNITED STATES OF EUROPE—WITHOUT MONARCHIES, WITHOUT STANDING ARMIES, WITHOUT RULING FEUDAL CASTS, WITHOUT SECRET DIPLOMACY.

Keine Kontributionen!
Das Recht jeder Nation auf Selbstbestimmung!
Die vereinigten Staaten Europas — ohne Monarchien,
ohne Ständige heere, ohne regierende
feudalkasten, ohne Geheimdiplomatien!

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

Seimo dūmų uždanga

Apžvalgininkas, kuris turi nuomonę ir žvelgia giliau nei tie, sisteminiai, vanagai, vėl parašė gramotną straipsnį. Perskaičiau ir užsirašiau.

Visi tokie balsavimai ir įstatumų projektai tik dūmų uždanga korupciniam veiklumui arba neveiklumui užmaskuoti. Tokie projektai pastoviai guli stalčiuje ir yra ištraukiami reikiamu momentu atitraukti tautos dėmesį nuo svarbių klausimų, sukiršinti visuomenę tarpusavyje. O tame erzelio fone galima veikti kaip patogiau sau. Taip sakant, viena ranka rodyti nepadorius gestus ir fokusus, o kita kraustyti susižavėjusių ar pasipiktinusių žiūrovų-liurbių kišenes. Taip buvo per amžius amen.

Vertybės ir tikslai

Perskaičiau p. Liutauro Ulevičiaus įrašą 'Vertybės, tikslai ir jų bendruomenė' ir susimąsčiau koks būtų mano atsakymas į tokį klausimą. Kilo keletas minčių, kurias čia ir užsirašiau.

Man priimtina Adamo Smito natūralios laisvės sistema, kurioje kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo interesų įgyvendinimo, tačiau tik "tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų". O kalbant apie teisingumą, reikia prisiminti virš Dantės pragaro vartų parašytą išmintį: "Teisingumas vadovauja mano viešpačiui". Aklas, racionalus, be meilės ir užuojautos teisingumas žemę paverčia pragaru.

Paprasčiausias pavyzdys, savo vaiko neužauginsi pilnaverčiu visuomenės nariu jeigu vaikui leisi daryti visa ko jis užsigeis. Tačiau, nepasieksim tėviškų tikslų ir jeigu vadovausimės tik aklu ir racionaliu teisingumu, be meilės ir užuojautos, auklėdami nusižengusią savo atžalą.

Manau kad didžiausia vertybė yra asmeninė žmogaus laisvė siekti savo interesų, savirealizacijos. Tačiau, ši laisvė turi nepažeisti teisingumo principų, teisingumo visuomenės atžvilgiu. O didžiausia vertybė vykdant teisingumą yra meilė ir užuojauta žmogui.

Mano tikslas - padėti sau, savo artimui, savo tautai ir visai žmonijai realizuoti save ir kurti gerbūvį tiek kiekvienam atskirai, tiek ir visai visuomenei drauge.

2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Artėjančių rinkimų dundenimas

Straipsnis geras ir parašytas raštingo žmogaus (retas atvejis blogosferoj). Tik gaila kad antraštės klausimas taip ir lieka neatsakytas. Čia autorius nenori atsakyti, ar nežino ką sakyti?

Galiu padėti. Žmonės rengiasi balsuoti už Darbo partiją ir p. Uspaskich dėl paprasčiausios bet amžinos priežasties, Ushaskich šneka kad eis su liaudimi, už jos interesus, gal ir už vietinį verslą tiek smuklesnį tiek ir stambesnį, ar net savo. Be to, skirtingai nei lakūnas, nebuvo teisingumo nukanalizuotas už įstatymo ribų. Uspaskich'as sunkiu momentu transliavo sveiko vyro, besimėgaujančio rusiškos pirties malonumais, vaizdus. Demonstruoja kad gavęs elito kuoka per galva, nepasiduoda ir nesuakmenėja, o toliau kažką kombinuoja. Mėmių liaudis nemyli, o šaunūs vyrukai visuomet ras savo pasekėjų ir rėmėjų ratą.

Tuo tarpu beveik visi likę pretendentai prisiekinėja kad dirbs dėl tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimo. Jei tai nesutaps su Lietuvos žmonių tikslais ar poreikiais, ką padarysi, teks žmonėms pakentėti.

Konservatoriai, prisižiūrėję sėkmės Graikijoj, situaciją interpretuoja savaip ir mėgina kelti isteriją kad Seimo rinkimai rudenį - tai pasirinkimas tarp kurso į Vakarus ir naujos rusų okupacijos. O vieninteliai galintys pasipriešinti slenkančiai okupacijai - žinoma konservatoriai, vieninteliai ir nepakartojami Lietuvos patriotai. Ir koks skirtumas kiek jie pavogė, ko nepadarė, su kuo susipyko, kur apsijuokė ar ko neišmano.

Liberalai dar tiesa atvirai ir nuosekliai teigia kad jiems nusispjaut į Lietuvos interesus jeigu jie neatitinka tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų interesų. Su tokia programa jų šansai minimalūs ir 5proc. įveikti. Gelbsti tik fotogeniškos asmenybės - grožio etalonas p. Šimašius, romusis švietimo ministras ir ne tik gražus bet ir darniai kalbantis susisiekimo ministeris.

Likę balsuotojai, kurių diagnozė nėra lietuviškas liberalas, bei kurie netiki kad rusai jau puola ir tik konservatoriai juos gali apgint, bet vistik mano kad ivano prie vamzdžių leisti nevalia, balsuos už socialdemokratus.

Kol kas atrodo kad rusai puola, konservatorių reitingo procentėliai po truputį kyla, darbiečių leidžiasi. Visos viltys laimėt lieka Sirijoj, gal laiku pradės kariauti ir rusų desantininkai turės nešti kailį iš Tartus bazės su visom savo raketom ir malūnsparniais.

Bet kaip sako liaudis - viltis durnių motina.

2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Prezidentinės transformacijos - „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prisiminus pirmąjį Prezidentės metinį pranešimą 2010 metų birželį, liūdnai tenka prisiminti ir amžinai aktualią pietryčių Azijos liaudies išmintį sutalpintą tarybiniame animaciniame filmuke į vieną sparnuotą frazę: „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prieš porą metų atėjusi prie valstybės vairo su visuotiniu liaudies mandatu, sulaukusi netoli milijono rinkėjų balsų ir palankiai vertinama virš 80% visų Lietuvos Respublikos gyventojų, Prezidentė atrodė tikra maištininke metusi iššūkį sistemai engiančiai ir naikinančiai Lietuvos liaudį.

Prezidentės deklaruojama valdymo kryptis buvo siekis vienyti žmones bendram sotesnio bei laimingesnio gyvenimo tikslui, suteikti veiklos laisvę žmogui užtikrinant "lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams", tačiau ir reikalauti iš visų vienodos atsakomybės už savo veiksmus, ir būti nešališka teisėja visiems savo piliečiams.

Quo vadis, Dux Lithuaniae? Kur einate Jūsų Ekscelencija? Ar lietuvių tautai su jumis pakeliui ir šiandien?

Įdėmiau įsiskaičius į Jos Ekscelencijos šį metinį pranešimą Seime galima prieiti prie nemalonių išvadų.

Pranešime Prezidentė kviečia ir siūlo nesiblaškyti ir susitarti dėl kertinių darbų. Tai gražūs žodžiai, bet ar paremti realiais darbais per praėjusius du prezidentavimo metus? Ar girdėjome, kad Prezidentūros kvietimu būtų kada vykusios išsamios, kolegialios ir būtinai strategiškos bei viešos diskusijos nors dėl vieno iš įvardijamų gyvybiškai svarbių darbų?

Dabar dėl ekonomikos.

Prezidentė kviečia pradėtus darbus sugebėti užbaigti naudingai Lietuvai. Tačiau kas naudinga Lietuvai nereikia atsiklausti tautos, svarbiau užsitikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Nebesvarbu jau net vietinio, tiek smulkaus, tiek ir stambiojo, kapitalo interesai.

Savo siekį būti nepriklausomais bei įsijungti į Europos Sąjungos tautų šeimą įtvirtinom visuotiniu tautos referendumu. Šito pasirinkimo nei viena politinė partija nekvestionuoja. Tačiau dejuojam, kad vienu energetinio savarankiškumo keliu einam tik iki eilinių rinkimų, o po to vėl kita kryptis. Nereiktų tuo stebėtis kuomet nacionalinio susitarimo siekiam ne su visa tauta, bet tik tarp sisteminių partijų.

Grubiai uždarytas Snoro bankas. Pranešime šis poelgis įvardytas kaip aiškus ženklas, kad finansinėms aferoms Lietuvoje vietos nėra ir nebus. Nuoširdžiai prisipažinkim, tikrai neįtikino. Kodėl ir šituo atveju trūksta skaidrumo, aiškumo? Net atvirkščiai - sėjamas įtarumas dėl neūkiškumo, ar net nemokšiškumo, o procesas vyksta nepasitikėjimo ir uždarumo atmosferoje.

Tai tik epizodai, kurių metiniame pranešime yra ir daugiau. Tačiau visa Jos Ekscelencijos skatinamos ekonominės politikos esmė išdėstoma trijų žingsnių programoje. Tokia absoliuti tiesa, kuria reikia šventai tikėti ir dėl kurios negali būti jokių diskusijų.

Pirma, prievolė laikytis finansinės drausmės. Biudžetas turi būti subalansuotas.

Antra, ekonomikos variklis - verslo skatinimas. Vadovaujamės logika kad reikia duoti daugiau avižų arkliui, tai gal ir žvirbliui daugiau liks grūdų išsikapstyt iš mėšlo. Statom vežimą pirma arklio ir tikimės kad pagaliau pradėti darbai kažkaip pajudės. Valstybė apsiima spręsti koks verslas turi būti skatinamas, vietoj to kad sudarytų lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams.

Trečia, valstybės socialinė parama - tik tiek kiek lieka, tik tam kam labiausiai jos reikia. Valstybė atsisako pareigos užtikrinti savo piliečiams oraus gyvenimo sąlygas savo šalyje. Geriau skatinsim žmones pasirinkti darbą, nebūtinai Lietuvoje. Nors ir taip jau ko gero pirmaujam pasaulyje ekonominių pabėgėlių nuošimčiu nuo likusių gyventi Lietuvoje.

Ekonomikos variklis, kaip ir valstybės bei civilizacijos, yra žmogus ir jo poreikiai. Siekdami subalansuoto biudžeto atimdami iš tų kurie neturi, iš socialiai labiausiai pažeidžiamų, ir atiduodami tiems kuriems nereikia, kurie jau sotūs, ekonomikos rato apsukų nepagreitinsim. Rezultatas bus auganti socialinė atskirtis, tirpstanti vidurinioji klasė, mažėjančios ekonominės veiklos apimtys, didėjanti socialinė įtampa vedanti į socialinius neramumus, tautos išsivaikščiojimą ir galiausiai visos tautos pražūtį.

Taigi, kur einame? Valstybės esme liko užtikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Valstybės uždaviniu tapo privataus pelno skatinimas, socialinės politikos sąskaita. Žūtbūtinai. Be jokių kompromisų. Nepaisant pasekmių. Nei atsiklausiant Lietuvos žmonių valios, nei atsižvelgiant į jų interesus. 

Dėl ko? Tolimesnės karjeros perspektyvų virš-nacionalinėse tarptautinės bendruomenės struktūrose? 

Atleisk jiems Viešpatie! - Jie tokiais nebuvo, jie tokiais tapo! Sistema įveikė drąsuolį, maištininkas žuvo.

Kam žmonės patikės mesti iššūkį drakonui šį rudenį per eilinius Seimo rinkimus? Ar sugebės liaudis atskirti kas siekia Premjero posto tik dėl valdžios, ar tik dėl naudos sau ir savo bendrams, o kas iš tikro tarnaus vardan tos Lietuvos vienybės ir klestėjimo?

2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

LLRI aukso planas

Ekspertė sugalvojo pasikartoti n kartąjį kartą ir nepraleisti progos išdėstyti ne-savo idea fix, giliai įlindusią į galvą nuo tų laikų kai gavo pirmą savo darbą - versti p. Selgin'o pasiūlymus p. Vagnoriui.

Pirmiausia, nereiktų žmonių apgaudinėti su tarpukario litu. Tada kursas buvo išlaikytas ir auksu litas padengtas, bet tam kad galetų eksportuoti sviestą ir bekoną Lietuvos vyriausybė turėjo mokėti 30% eksporto subsidijas. Tai reiškia kad Litas buvo 30% pervertintas ir tik vyriausybės kišimasis į ekonomiką leido išlaikyti lito kursą padengtą auksu. Kitu atveju grėsė bankrotas Lietuvos ekonomikai. Tuo pačiu nereiktų pamiršt kad Jungtinė Karalystė tarpukario metais buvo nustačiusi Lietuvai, kaip esančiai svaro sterlingo ekonominės įtakos zonoje, kvotą sviestui ir bekonui mainais į anglišką anglį. Taigi, jokia laisva rinka ar tikrais auksiniais pinigais Smetonos Lietuva net nekvepėjo.

O svarbiausia, kad auksu padengta valiuta reiškia ekonomikos krachą, nes pinigai pirmiausia reikalingi tam kad vyktų ekonominiai mainai tarp rinkos dalyvių. O jei pinigų trūks, gausim tą patį ką LLRI užsienio ekspertų patarti turėjom 1992 metais Lietuvoje - dėl tyčia sukelto chroniško pinigų stygiaus sutriko visi atsiskaitymai tarp ūkio subjektų Lietuvoje ir ekonomika, gamyba, vidaus vartojimas per metus smuko 50%-90% nuo buvusio lygio.