Tautų apsisprendimo teisė

Iš vasario 16 d. 1918 m. Vilniuje pasirašyto dokumento:

"Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis."

Pripažintoji tautų apsisprendimo teisė labai aktuali lietuvių tautai. O jei jau ji pripažinta teisė, tai įdomu ir kas tą teisę sugalvojo bei pripažino. Pasižvalgiau po lietuvišką internetą - su gilesne istorijos analize kaip visuomet nyku. Arba visai į pievas, arba tyluma.

Pirmas vertas dėmesio užkliuvęs darbas - Mykolo Riomerio Universiteto studentės magistrinis. Įžangai pasinaudosiu kai kuriais darbe pateiktais teiginiais.

"Iki pat I Pasaulinio karo pabaigos laisvo tautų apsisprendimo principą galime vertinti tik kaip filosofinę kategoriją.

Laisvo tautų apsisprendimo principas tarptautinės bendruomenės pripažinimo sulaukė po I Pasaulinio karo. Didžiausi nuopelnai iškeliant šį principą į tarptautinę areną priskiriami JAV prezidentui Woodrow Wilson.

Teisės prof. Valerie Epps tvirtina, kad W. Wilson buvo pirmasis XX a. panaudojęs terminą „tautų apsisprendimas“. Su šiuo teiginiu būtų galima sutikti tik su tam tikra išlyga. A. Cassese teigia, kad laisvo tautų apsisprendimo principą „1917 m. pirmą kartą tarptautiniu lygiu paskelbė Rusija“. Iš tiesų, V. I. Lenin pritarė šiam principui..."

Iš tiesų, 1917 m. spalio 26 d. pirmas bolševikų priimtas dekretas paėmus valdžią buvo V. I. Lenino parašytas "Dekretas dėl taikos", kuris kvietė tautas taikos be aneksijų ir kontribucijų. Ten įvardijama ir kas yra aneksija, o iš to išplaukia pritarimas tautų apsisprendimo teisei.

Tačiau terminas „tautų apsisprendimas“ nebuvo pavartotas nei prezidento Woodrow Wilson „Keturiolikos punktų“ kalboje Jungtinių Valstijų Kongrese 1918 m. sausio 8 d., nei po mėnesio vasario 11d. Šis terminas nebuvo pavartotas ir Lenino dekrete dėl taikos.

Taigi, kyla klausimas iš kur čia ta sumaištis?

Gal buvo vienas ir tas pats asmuo kuris įkvėpė tiek W. Wilson, tiek ir V. I. Leniną iškelti šį klausimą savo taikos programose?

Be to, kodėl Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. vartoja šį tarptautinėj arenoj "negirdėtą" terminą?

Čia į scena žengia Levas Trockis, tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas.

Tai jo sugalvoti ir pasauliui paskelbti taikos principai. Parašyti ir paskelbti tik prasidėjus I Pasauliniam karui.

Šis primirštas, o Lietuvoj atrodo ir užmirštas, pamfletas pavadinimu "Karas ir Internacionalas" buvo parašytas Ciuriche 1914 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais. Į Ciurichą Trockis atvyko paskubomis iš Vienos, iš kurios išvyko rugpjūčio 3-iosios vakare, dienos kada Vokietija paskelbė karą prieš Prancūziją.

Pamfletas atspausdintas Paryžiuje ir platintas Rusijoje 1914 m. lapkričio mėnesį. Netrukus pasirodė ir vokiškas leidimas "Der Krieg und die Internationale", kuris Vokietijoje uždirbo Trockiui laisvės atėmimo bausmę in absentia.

Amerikoje leidimas anglų kalba buvo paskelbtas 1918 m. pradžioje pavadinimu "Bolševikai ir Pasaulinė taika" Boni & Liveright,, New York, 1918 (Su Lincoln Steffens įvadu, pasirašytu 1918 m. sausio 4 d.).

Prezidentas Wilson, kaip pats prisipažino leidėjui, skaitė šią knygą ir panaudojo Trockio teiginius savo taikos programoje. Trockis tai sužinojo iš paties Charles Boni kuomet 1931 metais leidėjas aplankė jį tremtyje Turkijai priklausančiose Princų salose.

O apie Trockio įtaką Leninui ir bendrai Rusijos Spalio bolševikinei revoliucijai kaip ir nėra reikalo aiškinti.

Taigi, pabaigai žymieji Trockio teiginiai pakeitę pasaulio ir Lietuvos istoriją. Anglų ir vokiečių kalbomis pateikiu originalų tekstą, lietuviškai išverčiau pats, o rusiško originalaus teksto dar teks paieškoti.

Jokių kontribucijų.

Kiekvienos tautos apsisprendimo teisė.

Jungtinės Europos Valstijos - be monarchijų, be nuolatinės armijos, be vadovaujančių feodalinių kastų, be slaptosios diplomatijos.

NO REPARATIONS.

THE RIGHT TO EVERY NATION TO SELF-DETERMINATION.

THE UNITED STATES OF EUROPE—WITHOUT MONARCHIES, WITHOUT STANDING ARMIES, WITHOUT RULING FEUDAL CASTS, WITHOUT SECRET DIPLOMACY.

Keine Kontributionen!

Das Recht jeder Nation auf Selbstbestimmung!

Die vereinigten Staaten Europas — ohne Monarchien,

ohne Ständige heere, ohne regierende

feudalkasten, ohne Geheimdiplomatien!

Seimo dūmų uždanga

Apžvalgininkas, kuris turi nuomonę ir žvelgia giliau nei tie, sisteminiai, vanagai, vėl parašė gramotną straipsnį. Perskaičiau ir užsirašiau.

Visi tokie balsavimai ir įstatumų projektai tik dūmų uždanga korupciniam veiklumui arba neveiklumui užmaskuoti. Tokie projektai pastoviai guli stalčiuje ir yra ištraukiami reikiamu momentu atitraukti tautos dėmesį nuo svarbių klausimų, sukiršinti visuomenę tarpusavyje. O tame erzelio fone galima veikti kaip patogiau sau. Taip sakant, viena ranka rodyti nepadorius gestus ir fokusus, o kita kraustyti susižavėjusių ar pasipiktinusių žiūrovų-liurbių kišenes. Taip buvo per amžius amen.

Vertybės ir tikslai

Perskaičiau p. Liutauro Ulevičiaus įrašą 'Vertybės, tikslai ir jų bendruomenė' ir susimąsčiau koks būtų mano atsakymas į tokį klausimą. Kilo keletas minčių, kurias čia ir užsirašiau.

Man priimtina Adamo Smito natūralios laisvės sistema, kurioje kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo interesų įgyvendinimo, tačiau tik "tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų". O kalbant apie teisingumą, reikia prisiminti virš Dantės pragaro vartų parašytą išmintį: "Teisingumas vadovauja mano viešpačiui". Aklas, racionalus, be meilės ir užuojautos teisingumas žemę paverčia pragaru.

Paprasčiausias pavyzdys, savo vaiko neužauginsi pilnaverčiu visuomenės nariu jeigu vaikui leisi daryti visa ko jis užsigeis. Tačiau, nepasieksim tėviškų tikslų ir jeigu vadovausimės tik aklu ir racionaliu teisingumu, be meilės ir užuojautos, auklėdami nusižengusią savo atžalą.

Manau kad didžiausia vertybė yra asmeninė žmogaus laisvė siekti savo interesų, savirealizacijos. Tačiau, ši laisvė turi nepažeisti teisingumo principų, teisingumo visuomenės atžvilgiu. O didžiausia vertybė vykdant teisingumą yra meilė ir užuojauta žmogui.

Mano tikslas - padėti sau, savo artimui, savo tautai ir visai žmonijai realizuoti save ir kurti gerbūvį tiek kiekvienam atskirai, tiek ir visai visuomenei drauge.

Artėjančių rinkimų dundenimas

Straipsnis geras ir parašytas raštingo žmogaus (retas atvejis blogosferoj). Tik gaila kad antraštės klausimas taip ir lieka neatsakytas. Čia autorius nenori atsakyti, ar nežino ką sakyti?

Galiu padėti. Žmonės rengiasi balsuoti už Darbo partiją ir p. Uspaskich dėl paprasčiausios bet amžinos priežasties, Ushaskich šneka kad eis su liaudimi, už jos interesus, gal ir už vietinį verslą tiek smuklesnį tiek ir stambesnį, ar net savo. Be to, skirtingai nei lakūnas, nebuvo teisingumo nukanalizuotas už įstatymo ribų. Uspaskich'as sunkiu momentu transliavo sveiko vyro, besimėgaujančio rusiškos pirties malonumais, vaizdus. Demonstruoja kad gavęs elito kuoka per galva, nepasiduoda ir nesuakmenėja, o toliau kažką kombinuoja. Mėmių liaudis nemyli, o šaunūs vyrukai visuomet ras savo pasekėjų ir rėmėjų ratą.

Tuo tarpu beveik visi likę pretendentai prisiekinėja kad dirbs dėl tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimo. Jei tai nesutaps su Lietuvos žmonių tikslais ar poreikiais, ką padarysi, teks žmonėms pakentėti.

Konservatoriai, prisižiūrėję sėkmės Graikijoj, situaciją interpretuoja savaip ir mėgina kelti isteriją kad Seimo rinkimai rudenį - tai pasirinkimas tarp kurso į Vakarus ir naujos rusų okupacijos. O vieninteliai galintys pasipriešinti slenkančiai okupacijai - žinoma konservatoriai, vieninteliai ir nepakartojami Lietuvos patriotai. Ir koks skirtumas kiek jie pavogė, ko nepadarė, su kuo susipyko, kur apsijuokė ar ko neišmano.

Liberalai dar tiesa atvirai ir nuosekliai teigia kad jiems nusispjaut į Lietuvos interesus jeigu jie neatitinka tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų interesų. Su tokia programa jų šansai minimalūs ir 5proc. įveikti. Gelbsti tik fotogeniškos asmenybės - grožio etalonas p. Šimašius, romusis švietimo ministras ir ne tik gražus bet ir darniai kalbantis susisiekimo ministeris.

Likę balsuotojai, kurių diagnozė nėra lietuviškas liberalas, bei kurie netiki kad rusai jau puola ir tik konservatoriai juos gali apgint, bet vistik mano kad ivano prie vamzdžių leisti nevalia, balsuos už socialdemokratus.

Kol kas atrodo kad rusai puola, konservatorių reitingo procentėliai po truputį kyla, darbiečių leidžiasi. Visos viltys laimėt lieka Sirijoj, gal laiku pradės kariauti ir rusų desantininkai turės nešti kailį iš Tartus bazės su visom savo raketom ir malūnsparniais.

Bet kaip sako liaudis - viltis durnių motina.

Prezidentinės transformacijos - „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prisiminus pirmąjį Prezidentės metinį pranešimą 2010 metų birželį, liūdnai tenka prisiminti ir amžinai aktualią pietryčių Azijos liaudies išmintį sutalpintą tarybiniame animaciniame filmuke į vieną sparnuotą frazę: „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prieš porą metų atėjusi prie valstybės vairo su visuotiniu liaudies mandatu, sulaukusi netoli milijono rinkėjų balsų ir palankiai vertinama virš 80% visų Lietuvos Respublikos gyventojų, Prezidentė atrodė tikra maištininke metusi iššūkį sistemai engiančiai ir naikinančiai Lietuvos liaudį.

Prezidentės deklaruojama valdymo kryptis buvo siekis vienyti žmones bendram sotesnio bei laimingesnio gyvenimo tikslui, suteikti veiklos laisvę žmogui užtikrinant "lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams", tačiau ir reikalauti iš visų vienodos atsakomybės už savo veiksmus, ir būti nešališka teisėja visiems savo piliečiams.

Quo vadis, Dux Lithuaniae? Kur einate Jūsų Ekscelencija? Ar lietuvių tautai su jumis pakeliui ir šiandien?

Įdėmiau įsiskaičius į Jos Ekscelencijos šį metinį pranešimą Seime galima prieiti prie nemalonių išvadų.

Pranešime Prezidentė kviečia ir siūlo nesiblaškyti ir susitarti dėl kertinių darbų. Tai gražūs žodžiai, bet ar paremti realiais darbais per praėjusius du prezidentavimo metus? Ar girdėjome, kad Prezidentūros kvietimu būtų kada vykusios išsamios, kolegialios ir būtinai strategiškos bei viešos diskusijos nors dėl vieno iš įvardijamų gyvybiškai svarbių darbų?

Dabar dėl ekonomikos.

Prezidentė kviečia pradėtus darbus sugebėti užbaigti naudingai Lietuvai. Tačiau kas naudinga Lietuvai nereikia atsiklausti tautos, svarbiau užsitikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Nebesvarbu jau net vietinio, tiek smulkaus, tiek ir stambiojo, kapitalo interesai.

Savo siekį būti nepriklausomais bei įsijungti į Europos Sąjungos tautų šeimą įtvirtinom visuotiniu tautos referendumu. Šito pasirinkimo nei viena politinė partija nekvestionuoja. Tačiau dejuojam, kad vienu energetinio savarankiškumo keliu einam tik iki eilinių rinkimų, o po to vėl kita kryptis. Nereiktų tuo stebėtis kuomet nacionalinio susitarimo siekiam ne su visa tauta, bet tik tarp sisteminių partijų.

Grubiai uždarytas Snoro bankas. Pranešime šis poelgis įvardytas kaip aiškus ženklas, kad finansinėms aferoms Lietuvoje vietos nėra ir nebus. Nuoširdžiai prisipažinkim, tikrai neįtikino. Kodėl ir šituo atveju trūksta skaidrumo, aiškumo? Net atvirkščiai - sėjamas įtarumas dėl neūkiškumo, ar net nemokšiškumo, o procesas vyksta nepasitikėjimo ir uždarumo atmosferoje.

Tai tik epizodai, kurių metiniame pranešime yra ir daugiau. Tačiau visa Jos Ekscelencijos skatinamos ekonominės politikos esmė išdėstoma trijų žingsnių programoje. Tokia absoliuti tiesa, kuria reikia šventai tikėti ir dėl kurios negali būti jokių diskusijų.

Pirma, prievolė laikytis finansinės drausmės. Biudžetas turi būti subalansuotas.

Antra, ekonomikos variklis - verslo skatinimas. Vadovaujamės logika kad reikia duoti daugiau avižų arkliui, tai gal ir žvirbliui daugiau liks grūdų išsikapstyt iš mėšlo. Statom vežimą pirma arklio ir tikimės kad pagaliau pradėti darbai kažkaip pajudės. Valstybė apsiima spręsti koks verslas turi būti skatinamas, vietoj to kad sudarytų lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams.

Trečia, valstybės socialinė parama - tik tiek kiek lieka, tik tam kam labiausiai jos reikia. Valstybė atsisako pareigos užtikrinti savo piliečiams oraus gyvenimo sąlygas savo šalyje. Geriau skatinsim žmones pasirinkti darbą, nebūtinai Lietuvoje. Nors ir taip jau ko gero pirmaujam pasaulyje ekonominių pabėgėlių nuošimčiu nuo likusių gyventi Lietuvoje.

Ekonomikos variklis, kaip ir valstybės bei civilizacijos, yra žmogus ir jo poreikiai. Siekdami subalansuoto biudžeto atimdami iš tų kurie neturi, iš socialiai labiausiai pažeidžiamų, ir atiduodami tiems kuriems nereikia, kurie jau sotūs, ekonomikos rato apsukų nepagreitinsim. Rezultatas bus auganti socialinė atskirtis, tirpstanti vidurinioji klasė, mažėjančios ekonominės veiklos apimtys, didėjanti socialinė įtampa vedanti į socialinius neramumus, tautos išsivaikščiojimą ir galiausiai visos tautos pražūtį.

Taigi, kur einame? Valstybės esme liko užtikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Valstybės uždaviniu tapo privataus pelno skatinimas, socialinės politikos sąskaita. Žūtbūtinai. Be jokių kompromisų. Nepaisant pasekmių. Nei atsiklausiant Lietuvos žmonių valios, nei atsižvelgiant į jų interesus. 

Dėl ko? Tolimesnės karjeros perspektyvų virš-nacionalinėse tarptautinės bendruomenės struktūrose? 

Atleisk jiems Viešpatie! - Jie tokiais nebuvo, jie tokiais tapo! Sistema įveikė drąsuolį, maištininkas žuvo.

Kam žmonės patikės mesti iššūkį drakonui šį rudenį per eilinius Seimo rinkimus? Ar sugebės liaudis atskirti kas siekia Premjero posto tik dėl valdžios, ar tik dėl naudos sau ir savo bendrams, o kas iš tikro tarnaus vardan tos Lietuvos vienybės ir klestėjimo?

LLRI aukso planas

Ekspertė sugalvojo pasikartoti n kartąjį kartą ir nepraleisti progos išdėstyti ne-savo idea fix, giliai įlindusią į galvą nuo tų laikų kai gavo pirmą savo darbą - versti p. Selgin'o pasiūlymus p. Vagnoriui.

Pirmiausia, nereiktų žmonių apgaudinėti su tarpukario litu. Tada kursas buvo išlaikytas ir auksu litas padengtas, bet tam kad galetų eksportuoti sviestą ir bekoną Lietuvos vyriausybė turėjo mokėti 30% eksporto subsidijas. Tai reiškia kad Litas buvo 30% pervertintas ir tik vyriausybės kišimasis į ekonomiką leido išlaikyti lito kursą padengtą auksu. Kitu atveju grėsė bankrotas Lietuvos ekonomikai. Tuo pačiu nereiktų pamiršt kad Jungtinė Karalystė tarpukario metais buvo nustačiusi Lietuvai, kaip esančiai svaro sterlingo ekonominės įtakos zonoje, kvotą sviestui ir bekonui mainais į anglišką anglį. Taigi, jokia laisva rinka ar tikrais auksiniais pinigais Smetonos Lietuva net nekvepėjo.

O svarbiausia, kad auksu padengta valiuta reiškia ekonomikos krachą, nes pinigai pirmiausia reikalingi tam kad vyktų ekonominiai mainai tarp rinkos dalyvių. O jei pinigų trūks, gausim tą patį ką LLRI užsienio ekspertų patarti turėjom 1992 metais Lietuvoje - dėl tyčia sukelto chroniško pinigų stygiaus sutriko visi atsiskaitymai tarp ūkio subjektų Lietuvoje ir ekonomika, gamyba, vidaus vartojimas per metus smuko 50%-90% nuo buvusio lygio.

Kaip J. Staliną su A. Hitleriu burkavo

Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją 72-osioms metinėms apžvalgininkas suraitė Delfi istoriją saldafonišku tonu (saldafonas tai stuobrys, žinantis tik keliolika rikiuotės komadų, šventai įsitikinęs jo daromos pareigos šventumu, ir iki idiotizmo darantis viską taip, kaip parašyta ustave) nupasakodamas sapną kaip sovietinis diktatorius  privedė šalį iki 27 mln. žmonių žūties Didžiajame Tėvynės kare.

Apžvalgininkui ir čia neapsivertė liežuvis nepablevyzgojus ir neprisipažinus, kad tik kiti šį karą Didžiuoju Tėvynės karu vadina. Autorius matyt gal pervadintų jį į didįjį Stalino genocidą. Vistik Stalinas galėjo pasekti Prancūzijos, Danijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Norvegijos, Suomijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos armijų pavyzdžiu ir išdavikiškai atiduoti šalį į vergiją be kovos.

Sovietų Sąjunga pasirinko pasipriešinimo kelią ir, kaip vėliau savo atsiminimuose rašė Joseph E. Davis, buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje, nacistinei Vokietijai 1941 m. birželio 22 d. užpuolus Sovietų Sąjungą, Hitlerio žygio į Maskvą nepalengvino jokia su Vokietijos vyriausiąja karine vadovybe bendradarbiaujanti "penktoji kolona" (beje, terminas pirmą kartą panaudotas Franco girto generolo Emilio Mola, žygio į Madridą metu, vedusio keturias karines kolonas ir skelbusiam, kad "penktoji kolona" jo laukia Madride). Hitlerio žygį į Prahą 1939 m. lydėjo aktyvi karinė Henlein'o organizacijos veikla. Panašiai vyko ir Hitlerio invazijos į Norvegiją metu. Rusijoj nebuvo Sudetų Henleino, Slovakijos Tisos, Belgijos De Grelles, Norvegijos Kvislingo...

Pasakaitės iš rūsio prasideda jau nuo pirmo straipsnelio sakinio. Sugalvok gi tu man kad antras pasaulinis prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Ir sutapk tu jergutėliau, kad tik savaitė po Hitlerinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo.

Apžvalgininkas savo istorijoms šaltiniu naudoja Широкорад'o, Александр'o Борисович'iaus knygas. Įdomu kas čia toks per "plačiai laimingas" žmogus? Informacijos apie tokį istorijos "specialistą" labai maža - gimęs 1947 metais Maskvoj, bet protingu tapo ir publikuoti pradėjo tik sulaukęs "garbaus" 48 metų amžiaus 1995 metais. Kadangi "įdomiai" rašė, nuo 2000 metų pasipylė kaip iš gausybės rago 46 knygos visomis istorijos ir karybos temomis. Tiesiog neįtikėtinas darbštumas. Ir kas galėtų paneigti kad šis kaip pilypas iš kanapių išlindęs autorius nebus iš serijos "suvorovo" tipo veikėjų dirbančių tam tikrų šalių tam tikroms tarnyboms?

Mes būkim šiek tiek objektyvesni už šį apžvalgininką ir pažvelkim kas vyko iki 1939 m. rugpjūčio 23 d.

1931 m. rugsėjo 18 d. Japonijos Kvantongo armija, inscenizavusi smulkų karinį incidentą, įsiveržė į Mandžiūriją. Kiniečių Guomindano armija, kariaujanti pilietinį karą prieš Kinijos komunistus, netiktai užklupta papasipriešinimo neparodė. Iki metų pabaigos Japonijos armijos okupavo Mandžiūriją „gelbėdamos Kiniją nuo bolševizmo“... Prasidėjo antrasis pasaulinis karas.

1934 m. spalio 9 d. Europą sudrebina "Marselio žmogžudystė", įvykdyta prižiūrima karo atašė pagalbininko Paryžiuje, būsimojo nacių generolo, o vėliau ir NATO sausumos pajėgų Europoje vado, p. Hanso Špaidelio (Hans Speidel).

Nuo teroristo Vlado Černozemski'o (tikrasis vardas Veličko Dimitrov Kerin) kulkų mirė Jugoslavijos karalius Aleksandras I, atvykęs pasirašyti anti-fašistinės savitarpio pagalbos sutarties su Prancūzija. Vlado Černozemski's buvo nariu fašistinės-teroristinės organizacijos Vnatrešna Makedonska Revolucionerna Organizacija (VMRO), kuri buvo uždrausta 1934 metais. Tačiau subyrėjus Jugoslavijai, Makedoniją jau du dešimtmečius valdo jos pasekėjai užsivadinę Vnatrešno-Makedonska Revolucionerna Organizacija-Demokratska Partija za Makedonsko Nacionalno Edinstvo, arba VMRO-DPMNE.

Netrukus mirė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kolektyvinio saugumo prieš fašizmą nepailstamas organizatorius, Louis Barthou, kurio ranką peršovė jį turėjusių saugoti prancūzų žandarų kulka, o pribaigė gausus nukraujavimas kažkam užveržus kilpą žemiau sužeidimo vietos.

Louis Barthou užsienio reikalų ministro vietą užėmė Pierre Laval, pataikavimo Hitleriui politikos architektas ir Prancūzijos nepriklausomybės duobkasys, sušaudytas kaip Tėvynės išdavikas 1945 m. spalio 15 d. 1935 m. gegužės 2 d. Pierre Laval buvo priverstas pasirašyti Louis Barthou paruoštą Prancūzijos - TSRS savitarpio pagalbos sutartį, tačiau ministro vėlesnių pastangų dėka sutartis taip ir liko tik popieriaus lapas. Žinoma ir Jugoslavija buvo palikta fašistų valiai.

1934 m. gruodžio 1 d. Leningrade nužudomas Sergejus Kirovas (Киров (Костриков) Сергей Миронович), vienas artimiausių J. Stalinui žmonių. Sovietinė teisingumo sistema nužudymo organizavimo gijas nuvedė į nacistinę Vokietiją ir ravėdama penktąją koloną Sovietų Sąjungoje nugarmėjo į nepateisinamą masinį 1936 - 1937 metų terorą ir 'valymus'.

1936 m. pradžioje, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Anthony Eden, slapta pristatė "susitaikymo" planą išspręsti visas Vokietijos nuoskaudas. Edeno planas ragino Vokietiją grįžti į Tautų Lygą, prisimti ginklų apribojimus ir atsisakyti teritorinių pretenzijų Europoje mainais į Reino zonos remilitarizaciją, buvusias Vokietijos kolonijas Afrikoje, ir atiduodant pietryčių Europą į Vokietijos ekonominės įtakos zoną.

Panašios nuomonės atiduodant pietryčių Europą į Vokietijos ekonominės įtakos zoną laikėsi ir to meto vedantys Didžiosios Britanijos ekonomistai. Frederic Benham, dėstęs London School of Economics, ir ypač Claude William Guillebaud, dėstęs St. John's College, Cambridge. 1940 m. gruodžio mėnesio Economic Journal numeryje pasirodė Guillebaud straipsnis "Hitler's New Economic Order for Europe", kuriame autorius teigia, kad Hitlerio okupuotuose kraštuose įvedama "Naujoji Tvarka" bendrai paėmus yra geras dalykas. Žymusis ekonomistas John Maynard Keynes, privačioje savo korespondencijoje su žurnalistu Paul Einzig, pažymėjo, kad negali nesutikti su Guillebaud dėstomais argumentais. Laimė, Paul Einzig'ui pavyko įtikinti p. Keynes tokią nuomonę pasilaikyti sau ir viešai ja nesidalinti.

1936 m. kovo 7 d. Vokietijos karinės pajėgos, reichskanclerio Adolfo Hitlerio įsakymu, įvedimos į demilitarizuotą Reino zoną.

1936 m. liepos 17 d. generolo Francisko Franko vadovaujami fašistai užpuolė demokratiškai išrinktą antrosios Ispanijos respublikos vyriausybę. Fašistų pučui žlungant, tūkstančiai Hitlerinės Vokietijos ir Mussolinio Italijos karių atskubėjo į pagalbą fašistams, prisidengdami „kovos prieš bolševizmą“ šūkiais užgniaužti „komunistinės revoliucijos“.

1936 m. rugsėjo 12 d. nacių partijos suvažiavime Niurnberge, Adolfas Hitleris kreiptamasis į Vokietijos Darbo Frontą (vok. Deutsche Arbeitsfront, DAF) spiegė „Jei aš turėčiau Uralo kalnus su jų nesuskaičiuojamais žaliavų lobiais, Sibirą su jo neaprėpiamais miškais, ir Ukrainą su savo milžiniškais kviečių laukais, Vokietija ir jos nacionalsocialistų vadovybė plauktų pertekliuje! . . .“

1936 m. lapkričio 25 d., nacių užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas ir Japonijos ambasadorius Vokietijoje Kintomo Mushanokōji (武者小路 公共), pasirašė antikominterno paktą jungtinei atakai prieš „pasaulinį bolševizmą“. 1937 m. lapkričio 6 d. prie pakto prisijungė Italija.

1938 m. kovo 12 d. įvykdytas Austrijos prijungimas, „anšliusas“, prie nacistinės Vokietijos be jokio Tautų Sąjungos prieštaravimo.

1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant užmegsti diplomatinius santykius, kas reiškė pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai. Kovo 19 d. Smetona su vyriausybės nariais, neatsiklausę tautos, ultimatumą priėmė.

1938 m. balandžio 24 d. Sudetų vokiečių partija pareikalavo autonomijos ir laisvės skleisti nacių ideologiją. Čekoslovakijos vyriausybė, atmetusi šį reikalavimą, 1938 m. gegužės 20 d. mobilizavo 400,000 karių armiją prieš galimą Vokietijos puolimą.

Už 10 dienų Hitleris pasirašė slaptą dekretą pradėti karą prieš Čekoslovakiją ne vėliau nei spalio 1 d. Tačiau čia Hitleris apsiskaičiavo. Vokietijos oro pajėgos, Luftwaffe, neturėjo pakankamų tetraetilšvino  atsargų – medžiagos būtinos benzino oktaninio skaičiaus (atsparumo detonacijai) didinimui.

Vokietijos I. G. Farben koncerno, pagal patentuotas amerikiečių Standard Oil koncerno technologijas, statomos tetraetilšvino gamyklos darbą galėjo pradėti tik 1939 metų pabaigoje. Luftwaffe buvo nepasiruošusi skristi, o moderniam kare tai reiškė, kad Hitlerio armija nepasiruošusi dideliam kariniam konfliktui.

Į pagalbą Hitleriui tada atskubėjo Standard Oil padalinys „Ethyl Export Corporation“, sutikęs paskolinti 500 tonų tetraetilšvino ir 1938 m. liepos 8 d. patvirtinęs, kad tiekimas prasidės mėnesio bėgyje. Visas sutartas kiekis buvo pristatytas prieš nacių invaziją į Čekoslovakija. Taip buvo prarasta paskutinė galimybė ribotu karu duoti atkirtį diktatoriui.

1938 m. gegužės 10 d. Vinstonas Čerčilis, kalbėdamas Mančesteryje, griežtai sukritikavo Neville Chamberlain'o vykdomą nuolaidžiavimo Hitleriui politiką atsisakant kolektyvinio saugumo susitarimų. Tada Čerčilis buvo apšauktas „karo kurstytoju“.

1938 m. rugsėjo 26 d. prancūzų premjeras Edouard Daladier ir užsienio reikalų ministras Georges-Étienne Bonnet nuvyko į Londoną pasitarti su britais dėl politikos Vokietijos atžvilgiu. Tuo pačiu, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai vedė derybas su sovietų valdžia, kuri ragino tvirtai remti Čekoslovakiją.

Sovietai patvirtino savo pasiryžimą vykdyti 1935 m. gegužės 16 d. TSRS ir Čekoslovakijos savitarpio pagalbos sutartį,  numatančią, kad Sovietų Sąjunga ateis Čekoslovakijai į pagalbą užpuolimo atveju, su sąlyga, kad prancūzai vykdys savo analogišką sutartį.

Deja, 1938 m. rugsėjo 29 d. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija pasirašė Miuncheno sutartį. Nuolaidžiavimo politika pasiekė apogėjų. Čekoslovakija įpareigota iki 1938 m. spalio 10 d. perduoti Vokietijai Sudetų sritį, Hitleriui atverti vartai žygiui į rytus, TSRS palikta be sąjungininkų. Pasaulis laukė nacių-sovietų karo.

Miuncheno sutartis tapo didžiausiu pažeminimu Sovietų Sąjungai nuo Brest-Litovsko sutarties pasirašymo 1918 metais. Džeimso Bondo raginimas - "Bet kokia kaina šis nepadorus blogis, gimęs Rusijoje, turi būti sutraiškytas. Taika su Vokietija: taip taika su Vokietija, taika su bet kuo! Yra tik vienas priešas. Žmonija turi susivienyti į šventą aljansą prieš šį vidurnakčio terorą!" - skelbtas dar 1918 m. pradžioj, atrodo pagaliau buvo išgirstas.

1938 m. rugsėjo 29 d. Lenkija Čekoslovakijai įteikė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant perleisti Tešino sritį.

1938 m. lapkričio 23 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Georges-Étienne Bonnet ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas pasirašė Prancūzijos ir Vokietijos nepuolimo paktą.

1939 m. vasario 27 d. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pripažino fašistinį Franco režimą.

1939 m. balandžio 1 d. demokratinė Ispanijos Respublika buvo galutinai užgniaužta, o Ispanija prisijungė prie Vokietijos-Japonijos-Itlijos sudaryto antikominterno pakto.

1939 m. kovo 15 d. Čekoslovakija galutinai nustojo egzistuoti kaip suvereni valstybė. Netrukus, Anglijos centrinis bankas naciams perleido Čekoslovakijos centrinio banko Londone laikytą auksą.

Tuo metu kai nacių armijos žygiavo Prahos gatvėmis, Britų pramoninkų federacijos (šiuo metu vienijanti 80% FTSE 100 sąrašo stambių įmonių) delegacija Diuseldorfe derino paskutines išsamios bendradarbiavimo sutarties su stambiaisiais nacių pramoninkais detales.

1939 m. kovo 23 d. Hitlerinė Vokietija aneksuoja Klaipėdos kraštą vadovaujantis išvakarėse pasirašyta nepuolimo sutartimi su Lietuvos vyriausybe.

1939 m. balandžio 6 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pažadėjo siųsti karinę pagalbą Lenkijai Vokietijos agresijos atveju.

1939 m. balandžio 7 d. Italija okupuoja Albaniją.

1939 m. balandžio 16 d. užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas pasiūlė sušaukti tarptautinę konfrenciją siekiant sutarti dėl TSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pakto nukreipto prieš Hitlerio agresiją Europoje, prie kurio galėtų prisijungti ir Lenkija. Balandžio mėnesį atlikta visuomenė apklausa Didžiojoje Britanijoje parodė kad 87% salos gyventojų pasisakė už TSRS ir Didžiosios Britanijos savitarpio saugumo paktą prieš nacistinę Vokietiją.

Atsižvelgdama į nacistinės Vokietijos vykdomą agresiją Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos vyriausybė vesdama derybas reikalavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos tokių pat karinės pagalbos garantijų Baltijos šalims kaip ir suteiktų Lenkijai.

Priešingai, 1939 m. birželio 7 d. Latvijos ir Estijos vyriausybės ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartis, kurios buvo ratifikuotos liepos 24 d. ir Tautų sąjungos pripažintos rugpjūčio 24 d.

Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimas įsileisti Raudonosios Armijos dalinius į Lenkijos teritoriją Vokietijos agresijos atveju taip pat nebuvo rimtai svarstomas Lenkijos vyriausybei griežtai tam prieštaraujant.

Įdomu pastebėti, kad Joseph Retinger, karo metais artimiausias generolo Władysław Sikorski patikėtinis ir patarėjas, savo atsiminimuose rašo apie susitikimą 1923 metais su Władysław Sikorski, to meto Lenkijos ministru pirmininku. Generolas Sikorski, lemiamo lenkų 1920 m. mūšio su bolševikais dėl Varšuvos vadas ir herojus, susitikimo metu griežtai prieštaravo bet kokiai politikai nukreiptai prieš Sovietinę Rusiją.

1924 metais, generolas Sikorski, būdamas Lenkijos gynybos ministru, visakeriopai rėmė Aleksander Skrzyński, to meto Lenkijos užsienio reikalų ministro, pastangas pagerinti santykius su Sovietine Rusija vedant konsultacijas su Christian Rakovsky, to meto TSRS reikalų patikėtiniu Londone. Rakovsky‘iui pasiteiravus kokia būtų Lenkijos pozicija jei Sovietinė Rusija paprašytų leidimo tanzitui per Lenkiją karo su Vokietija atveju, generolas Sikorski atsakė:  „Aš leisčiau tranzitą jei kariautume kartu.“

Deja, 1926 m. gegužę įvykdytas, generolo Józef Piłsudski vadovaujamas, valstybės perversmas. Generolo Sikorskio bet kokių paslaugų netrukus buvo atsisakyta, o įvestos diktatūros vykdoma pro-fašistinė politika baigėsi Antrosios Lenkijos Respublikos tragiška žūtimi.

1939 m. gegužės 19 d. Paryžiuje pasirašoma Kasparzycki-Gamelin Konvencija (pavadinta pagal Lenkijos karo ministrą generolą Tadeusz Kasprzycki ir Prancūzų armijos vadą Maurice Gamelin), kuri įpareigojo abi šalis viena kitai suteikti karinę pagalbą karo su nacistine Vokietija atveju. Gamelin'as pažadėjo pradėti Vokietijos puolimą per tris savaites nuo Vokietijos atakos. Dėsningai, Gamelin'as net neplanavo vykdyti šio įsipareigojimo.

1939 m. gegužės 23 d. Hitleris įsako Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei ruoštis karui su Lenkija.

1939 m. liepos 23 d., faktams iškilus į viešumą, Robert Spear Hudson, britų užsienio prekybos sekretorius ir Jo Didenybės ministras, prisipažįsta vedęs slaptas derybas su Dr. Helmuth Christian Wohlthat, Hermano Geringo pirmuoju ekonomikos patarėju, dėl £5,000,000,000 britų paskolos suteikimo Vokietijai.

1939 m. rugpjūčio 3 d., po slapto susitikimo Londone tarp Vokietijos ambasadoriaus Herbert von Dirksen ir sero Horace Wilson, Britanijos civilinės tarnybos vadovo ir artimiausio Čemberleino patarėjo, išsiunčiamas pranešimas Hitleriui, kad Britanija yra pasirengusi plėsti prekybą su Vokietija, konstuktyviai kalbėtis apie Vokietijos kolonijų poreikį, supratingai žiūrėti į Vokietijos būtinybę plėstis į Pietryčių Europą, rimtai apsvarstyti ginklavimosi mažinimą (tame tarpe apsvarstyti ir paskolos Vokietijai suteikimą), nesikišti į Didžiojo Reicho, apimančio ir Gdanską, vidaus reikalus. Britanija kėlė vienintelę išankstinę sąlygą šiai politikai įgyvendinti, t.y. pasirašyti nepuolimo sutartį.

1939 rugpjūčio 10 d. Berlyne Julius Schnurre, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ekonominės politikos departamento vadovas, susitinka su Georgi Astakhov, Sovietų ambasados reikalų patikėtiniu, aptarti galimybę sudaryti paktą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

1939 rugpjūčio 11 d. Britanijos užsienio reikalų ministerija sužino, kad Vokietija bus pilnai pasiruošusi karui rugpjūčio 15 d.

1939 rugpjūčio 14 d. Čemberleinas informuojamas apie Hitlerio susitikime su Gian Galeazzo Ciano, Italijos užsienio reikalų ministru, išdėstytus galutinius planus pulti Lenkiją ir Hitlerio įsitikinimą, kad nėra net menkiausio Britanijos ar Prancūzijos karinio įsikišimo pavojaus.

1939 rugpjūčio 20 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, vadovaujamos generolo Šterno (Григорий Михайлович Штерн) ir būsimojo maršalo Žukovo (Георгий Константинович Жуков), sutriuškina Japonijos armijas Mongolijoje prie Khalkhyn Gol upės. Japonija paprašo taikos taip gėdingai užbaigdama savo nepaskelbtą antikominterno agresiją prieš Sovietų Sąjungą.

1939 rugpjūčio 23 d. pasirašomas Ribentropo - Molotovo paktas.

1939 rugpjūčio 24 d. Lenkija ir Didžioji Britanija pasirašo savitarpio pagalbos sutartį.

1939 rugsėjo 01 d. Vokietija ir Slovakija užpuola Lenkiją. Nors ir prisižadėjusios paramą Lenkijai, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės vėl svarsto ir dvejoja ar nevertėtų ir šiuo atveju pratęsti nuolaidžiavimo Hitleriui politikos. Karas neskelbiamas, kalbama ultimatumais, vyksta užkulisiniai žaidimai, ir tik 1939 rugsėjo 03 d., milžiniško visuomenės spaudimo dėka, Neville Chamberlain ir Edouard Daladier pagaliau paskelbia karą Vokietijai, tačiau jokie realūs karo veiksmai nepradedami. 

O pabaigai pažvelkim į Didžiosios Britanijos derybų su Sovietų Rusija chronologiją, atmindami kad 87% Didžiosios Britanijos gyventojų, su Vinstonu Čerčiliu priešakyje, pritarė Britų - Sovietų savitarpio saugumo paktui:

§     1939 m. kovo 24 d. į Maskvą siunčiamas p. Robert Spear Hudson, britų užsienio prekybos sekretorius, kuris tuo pačiu metu toliau vedė slaptas derybas su naciais;

§     1939 m. balandžio 16 d. užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas pasiūlė sudaryti TSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paktą nukreiptą prieš Hitlerio agresiją rytų Europoje, prie kurio galėtų prisijungti ir Lenkija.

§     1939 m. birželio 10 d. į Maskvą „deryboms“ siunčiamas dar žemesnio rango politinis patarėjas William Strang, neturintis jokių įgaliojimų deryboms;

§     1939 liepos 9 d. Čerčilis ragina Britaniją sudaryti karinį aljansą su Sovietų Sąjunga.

§     1939 liepos 23 d. Britanija ir Prancūzija, spaudžiama viešosios nuomonės, pagaliau sutinka su Rusijos siūlymu karinėms vadovybėms nedelsiant sutarti kaip bendrai pasitikti Hitlerio armijas.

§      1939 m. rugpjūčio 5 d. nauja delegacija, žemo rango ir be įgaliojimų, vadovaujama britų admirolo Reginald Aylmer Ranfurly Plunkett-Ernle-Erle-Drax ir prancūzų generolo Joseph Edouard Aimé Doumenc, galiausiai išvyksta į šešias paras trukusią kelionę Maskvon. Delegacija keturias paras plaukia į Leningradą lėčiausiu surastu keleiviniu laivu, kurio greitis tik 24 km/h. Rugpjūčio 10 dieną delegacija praleidžia apžiūrinėdama Leningrado miestą ir rugpjūčio 11 dieną pagaliau atvyksta į Maskvą. Sutariama pokalbius pradėti kitą dieną. Britų-Prancūzų delegacijai neturint jokių įgaliojimų rimtoms deryboms ir nematant jokios galimybės pasiektį realių rezultatų, sovietų generolas Vorošilovas šią delegaciją rugpjūčio 21 d. išsiunčia namo.

Taigi, objektyviau pažiūrėjus į to meto įvykius labai jau peršasi išvada kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktas buvo antro pasaulinio karo pasekmė ir vienas iš etapų, o ne jo priežastis.

Pabaigai. Reikia suvokti, kad šiuolaikinio karo pradėti per savaitę neįmanoma. Nėra jokių patvirtinimų, kad Vokietija nebūtų užpuolusi Lenkijos jei Molotovo - Ribentropo paktas nebūtų pasirašytas. Dar daugiau, Čemberlenui šie Vokietijos puolimo planai buvo puikiai žinomi. Nepaisant to, Britų ir Prancūzų vyriausybių veiksmai buvo priešingi nei duotos saugumo garantijos Lenkijai, o derybos su Sovietų Sąjunga labiau priminė laiko tempimą laukiant Vokietijos puolimo ir tikintis karo tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dar 1939 metų rudenį.