Prezidentinės transformacijos - „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prisiminus pirmąjį Prezidentės metinį pranešimą 2010 metų birželį, liūdnai tenka prisiminti ir amžinai aktualią pietryčių Azijos liaudies išmintį sutalpintą tarybiniame animaciniame filmuke į vieną sparnuotą frazę: „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“!

Prieš porą metų atėjusi prie valstybės vairo su visuotiniu liaudies mandatu, sulaukusi netoli milijono rinkėjų balsų ir palankiai vertinama virš 80% visų Lietuvos Respublikos gyventojų, Prezidentė atrodė tikra maištininke metusi iššūkį sistemai engiančiai ir naikinančiai Lietuvos liaudį.

Prezidentės deklaruojama valdymo kryptis buvo siekis vienyti žmones bendram sotesnio bei laimingesnio gyvenimo tikslui, suteikti veiklos laisvę žmogui užtikrinant "lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams", tačiau ir reikalauti iš visų vienodos atsakomybės už savo veiksmus, ir būti nešališka teisėja visiems savo piliečiams.

Quo vadis, Dux Lithuaniae? Kur einate Jūsų Ekscelencija? Ar lietuvių tautai su jumis pakeliui ir šiandien?

Įdėmiau įsiskaičius į Jos Ekscelencijos šį metinį pranešimą Seime galima prieiti prie nemalonių išvadų.

Pranešime Prezidentė kviečia ir siūlo nesiblaškyti ir susitarti dėl kertinių darbų. Tai gražūs žodžiai, bet ar paremti realiais darbais per praėjusius du prezidentavimo metus? Ar girdėjome, kad Prezidentūros kvietimu būtų kada vykusios išsamios, kolegialios ir būtinai strategiškos bei viešos diskusijos nors dėl vieno iš įvardijamų gyvybiškai svarbių darbų?

Dabar dėl ekonomikos.

Prezidentė kviečia pradėtus darbus sugebėti užbaigti naudingai Lietuvai. Tačiau kas naudinga Lietuvai nereikia atsiklausti tautos, svarbiau užsitikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Nebesvarbu jau net vietinio, tiek smulkaus, tiek ir stambiojo, kapitalo interesai.

Savo siekį būti nepriklausomais bei įsijungti į Europos Sąjungos tautų šeimą įtvirtinom visuotiniu tautos referendumu. Šito pasirinkimo nei viena politinė partija nekvestionuoja. Tačiau dejuojam, kad vienu energetinio savarankiškumo keliu einam tik iki eilinių rinkimų, o po to vėl kita kryptis. Nereiktų tuo stebėtis kuomet nacionalinio susitarimo siekiam ne su visa tauta, bet tik tarp sisteminių partijų.

Grubiai uždarytas Snoro bankas. Pranešime šis poelgis įvardytas kaip aiškus ženklas, kad finansinėms aferoms Lietuvoje vietos nėra ir nebus. Nuoširdžiai prisipažinkim, tikrai neįtikino. Kodėl ir šituo atveju trūksta skaidrumo, aiškumo? Net atvirkščiai - sėjamas įtarumas dėl neūkiškumo, ar net nemokšiškumo, o procesas vyksta nepasitikėjimo ir uždarumo atmosferoje.

Tai tik epizodai, kurių metiniame pranešime yra ir daugiau. Tačiau visa Jos Ekscelencijos skatinamos ekonominės politikos esmė išdėstoma trijų žingsnių programoje. Tokia absoliuti tiesa, kuria reikia šventai tikėti ir dėl kurios negali būti jokių diskusijų.

Pirma, prievolė laikytis finansinės drausmės. Biudžetas turi būti subalansuotas.

Antra, ekonomikos variklis - verslo skatinimas. Vadovaujamės logika kad reikia duoti daugiau avižų arkliui, tai gal ir žvirbliui daugiau liks grūdų išsikapstyt iš mėšlo. Statom vežimą pirma arklio ir tikimės kad pagaliau pradėti darbai kažkaip pajudės. Valstybė apsiima spręsti koks verslas turi būti skatinamas, vietoj to kad sudarytų lygiai teisingas konkurencijos sąlygas visiems ekonomikos dalyviams.

Trečia, valstybės socialinė parama - tik tiek kiek lieka, tik tam kam labiausiai jos reikia. Valstybė atsisako pareigos užtikrinti savo piliečiams oraus gyvenimo sąlygas savo šalyje. Geriau skatinsim žmones pasirinkti darbą, nebūtinai Lietuvoje. Nors ir taip jau ko gero pirmaujam pasaulyje ekonominių pabėgėlių nuošimčiu nuo likusių gyventi Lietuvoje.

Ekonomikos variklis, kaip ir valstybės bei civilizacijos, yra žmogus ir jo poreikiai. Siekdami subalansuoto biudžeto atimdami iš tų kurie neturi, iš socialiai labiausiai pažeidžiamų, ir atiduodami tiems kuriems nereikia, kurie jau sotūs, ekonomikos rato apsukų nepagreitinsim. Rezultatas bus auganti socialinė atskirtis, tirpstanti vidurinioji klasė, mažėjančios ekonominės veiklos apimtys, didėjanti socialinė įtampa vedanti į socialinius neramumus, tautos išsivaikščiojimą ir galiausiai visos tautos pražūtį.

Taigi, kur einame? Valstybės esme liko užtikrinti tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą. Valstybės uždaviniu tapo privataus pelno skatinimas, socialinės politikos sąskaita. Žūtbūtinai. Be jokių kompromisų. Nepaisant pasekmių. Nei atsiklausiant Lietuvos žmonių valios, nei atsižvelgiant į jų interesus. 

Dėl ko? Tolimesnės karjeros perspektyvų virš-nacionalinėse tarptautinės bendruomenės struktūrose? 

Atleisk jiems Viešpatie! - Jie tokiais nebuvo, jie tokiais tapo! Sistema įveikė drąsuolį, maištininkas žuvo.

Kam žmonės patikės mesti iššūkį drakonui šį rudenį per eilinius Seimo rinkimus? Ar sugebės liaudis atskirti kas siekia Premjero posto tik dėl valdžios, ar tik dėl naudos sau ir savo bendrams, o kas iš tikro tarnaus vardan tos Lietuvos vienybės ir klestėjimo?