Perskaičiau p. Liutauro Ulevičiaus įrašą 'Vertybės, tikslai ir jų bendruomenė' ir susimąsčiau koks būtų mano atsakymas į tokį klausimą. Kilo keletas minčių, kurias čia ir užsirašiau.
Man priimtina Adamo Smito natūralios laisvės sistema, kurioje kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo interesų įgyvendinimo, tačiau tik "tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų". O kalbant apie teisingumą, reikia prisiminti virš Dantės pragaro vartų parašytą išmintį: "Teisingumas vadovauja mano viešpačiui". Aklas, racionalus, be meilės ir užuojautos teisingumas žemę paverčia pragaru.
Paprasčiausias pavyzdys, savo vaiko neužauginsi pilnaverčiu visuomenės nariu jeigu vaikui leisi daryti visa ko jis užsigeis. Tačiau, nepasieksim tėviškų tikslų ir jeigu vadovausimės tik aklu ir racionaliu teisingumu, be meilės ir užuojautos, auklėdami nusižengusią savo atžalą.
Manau kad didžiausia vertybė yra asmeninė žmogaus laisvė siekti savo interesų, savirealizacijos. Tačiau, ši laisvė turi nepažeisti teisingumo principų, teisingumo visuomenės atžvilgiu. O didžiausia vertybė vykdant teisingumą yra meilė ir užuojauta žmogui.
Mano tikslas - padėti sau, savo artimui, savo tautai ir visai žmonijai realizuoti save ir kurti gerbūvį tiek kiekvienam atskirai, tiek ir visai visuomenei drauge.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą