Liepos mėnesį prieš 220 metų mirė Adamas Smitas, škotų ekonomistas ir filosofas, kurio neblėstanti šlovė stovi ant jo svarbiausio veikalo, paskelbto 1776 m., "Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (sutrumpintai "Tautų turtas") pjedestalo.
Šis darbas ir jame skleidžiamos idėjos iš karto sulaukė didelės sėkmės, ir nuo to laiko stipriai veikia visuomenės nuomonę bei daro reikšmingą įtaką tiek verslininkams, tiek ir politikams. Deja, kai kurios praktiškai panaudotos Adamo Smito idėjos buvo susiaurintos ir iškreiptos, o kitos, pirmos svarbos idėjos, buvo visai pamirštos.
Adamo Smito vardu visuomet naudojamasi kaip autoritetu. Tačiau įvairiems tikslams pateisinti naudojamos skirtingos citatos neatsižvelgiant nei į kontekstą, nei į pagrindinius veikalo argumentus.
Norėdami suprasti tikrąjį Adamą Smitą kaip rašytoją, turime suprasti jo asmenybę. Norėdami pažinti žmogų, turime atsisakyti daugelio klaidingų tradicijų. Adamas Smitas buvo vienintelis savo motinos vaikas. Jo draugai dažnai minėjo Smito meilę ir pagarbą savo branginamai mamai, kuri mirė devyniasdešimties metų, kai sūnui buvo šešiasdešimt vieneri. "Jis buvo toks nelaimingas", sakė John Rae savo knygoje, "kad žmonės apskritai negalėjo rasti tam jokio paaiškinimo, išskyrus jo tariamą netikėjimą į prisikėlimą. Jis liūdėjo kaip tas, kuris neturėjo vilties."
Tikėjimo trūkumo gandas, be abejo, kilo dėl Adamo Smito artimos bičiulystės su "bedieviu" Deividu Hjumu (David Hume) ir puikios Adamo Smito atsisveikinimo kalbos, kurią stipriai užsipuolė bažnyčia, parašytos Hjumui mirus (1776).
Pomirtinis Adamo Smito nuosavybės palikimas buvo daug mažesnis nei tikėtasi, nes daugumą savo turto jis slapčia išdalino dar būdamas gyvas. Jei jam trūko savo laikmečio dieviško tikėjimo ir vilties, jis tai gausiai kompensavo savo labdaringa veikla.
Ir iš tiesų, visos jo mintys ir darbai buvo persmelkti labdaros plačiausiąja prasme. Adamas Smitas buvo didis humanistas.
Adamo Smito humaniškumas atsispindi jo pirmajame veikale "Moralinių Jausmų Teorija" (1759 m.). Jis taip pat surinko ir redagavo Hamiltono iš Bangour, savo artimo draugo - Jakobistų uždrausto autoriaus, eilėraščius. Šiai užduočiai Adamas Smitas buvo pasirinktas dėl savo "jausmingumo".
Prieš parašant " Tautų turtas", Adamui Smitui reputaciją Europoje užtarnavo "Moralinių Jausmų Teorija"(1759.), kurios pagrindinė idėja yra ta, kad nešališkų žiūrovų simpatija yra gero elgesio pagrindinis praktinis testas ir teisingumo pamatas.
Adamas Smitas kartais vadinamas ultra-kosmopolitu. Tiesą sakant, jis buvo nacionalistas ir imperialistas. Jis teikė didelę reikšmę artimo meilei kaip dorybei, tačiau ši dorybė turi prasidėti nuo savo namų. Nuo meilės šeimai, ji eina per meilę giminei ir kaimynams į meilę šaliai, o nuo ten, prie meilės žmonijai, ir galiausiai į bendrą visatos gėrio įvertinimą. Taigi, Adamo Smito artimo meilės, kaip dorybės, grandinės seka yra - šeima, šalis, pasaulis, o ne atvirkščiai.
Veikalas "Tautų turtas" gimė iš idėjos parašyti traktatą apie teisingumą. Adamas Smitas "Tautų turto" pagrindinę medžiagą naudojo savo moralinės filosofijos kurso paskaitoms Glazge, Škotija, kur dirbo profesoriumi 1751-1764 metais. Prigimtinės ("natūralios") laisvės sistemoje kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo interesų įgyvendinimo, tačiau tik "tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų". Deja, mirdamas Adamas Smitas paliko neužbaigtus savo darbus jurisprudencijos ir valdžios veiklos principų tema, kuri turėjo logiškai užbaigti jo natūralios laisvės sistemą.
Kalbant apie teisingumą, galima daryti paralelę tarp Adamo Smito ir Dantės. Virš Dantės pragaro vartų yra parašyta, "Teisingumas vadovauja mano viešpačiui". Deja, aklas, racionalus, be meilės ir užuojautos teisingumas žemę paverčia pragaru.
Taip pat plačiai paplitęs įsitikinimas, kad Adamas Smitas skelbė savanaudišką godumą, kaip privataus elgesio idealą, yra melagingas - tiek pat, kaip ir tariamas Adamo Smito tvirtinimas, kad viskas kas yra yra geriausia kas gali būti. Vieno sakinio turėtų pakakti paneigti šį iškraipymą. "Viskas sau ir nieko kitiems žmonėms atrodo kiekviename amžiuje buvo niekšiška žmonijos šeimininkų elgesio taisyklė". "Tautų turtas" pilnas išpuolių prieš įvairias neteisingumo formas, nors centrinė "Tautų turto" idėja išties yra paremta individualia laisve. Laisvė yra pagrindinė veikalo tema, plėtojama remiantis logika ir plačia patirtimi. Adamas Smitas, viešėdamas Prancūzijoje, susitiko su ekonomistais ("fiziokratais"), kurių idėjos apie laisvę tapo pagrindu Prancūzijos didžiajai revoliucijai. Adamas Smitas reiškė didelį prielankumą fiziokratų principams, tačiau pats vadovavosi tautų evoliucijos idėja ir nepritarė staigiom revoliucijoms.
Kaip gali būti paaiškinamas toks Adamo Smito konservatizmas ir radikalizmas? Tiesa yra ta, kad "Tautų turto" pateiktas mokymas negali būti suspaustas į keletą supaprastintų dogmų, tinkamų naudoti siauroje ideologinėje politikoje.
Tikrasis Adamas Smitas įtikina poreikiu daryti laisvos prekybos išimtis, geriau nei dabartiniai protekcionizmo radikalai, tačiau jo argumentai už laisvą prekybą yra tiek pat įtikinantys.
Ar tai rodo jo idėjų nesuderinamumą? Priešingai, tai rodo, kad nustatant principus, visuomet turi būti atsižvelgiama į laiko ir vietos aplinkybes. Tikrasis Adamas Smitas teigė, kad senoji Duonos teisė ("Corn Law"): "Su visais savo trūkumus, taip pat kaip ir Solono (žymus senovės Atėnų įstatymų kūrėjo) teisė - nors ir ne pati geriausia, buvo geriausia, ką interesai, išankstinės nuostatos, ir laikmečio nuotaikos galėjo leisti. Galbūt, tinkamu laiku tai užleis vietą kažkam geresniam."
Požiūrių platumu ir proporcijos jausmu Adamas Smitas yra nepralenkiamas ekonomistas. Nuo jo laikų, kiekvienoje ekonomikos mokslo srityje padaryta didžiulė pažanga, tačiau didėjusi mokslo specializacija nebuvo tinkamai suvaldyta ir dažnai dėl dėmesio detalėm suabsoliutinimo prarado santykio su realiu gyvenimu jausmą ir prasmę. Tam pakeisti reiktų atgauti "Tautų turto" tikrąją dvasią. Adamas Smitas yra puikiausias pavyzdys kaip ekonomikoje derinti teorines idėjas ir tarpusavyje ir su realiais faktais.
Taip pat, Adamas Smitas neapsiribojo faktais, kurie pagrįstų išankstinę jo nuomonę. Dažnai jis cituoja faktus, kurie, atrodo, prieštarauja jo bendriems principams. Tai būtent atitinka tikrąją mokslo dvasią. Ieškoti faktų, kurie reikalautų bendrų principų performulavimo ar kvalifikavimo. Išimtys dažnai patvirtina taisyklę. Adamo Smito išimtys yra tiek pat novatoriškos, kaip ir jo bendrieji principai.
Šiuolaikiniam ekonomistui, Adamas Smitas yra ne tik plataus požiūrio, bet ir neeilinės moralinės drąsos pavyzdys. Visais ekonominiais klausimai egzistuoja visuomenės ir asmeninių interesų konfliktas. Prietarų pasaulyje, aiškiai pateikti ir iki galo vadovautis puikia idėja reikalauja drąsos. Reikalauja dar daugiau drąsos, pagrįstos ne entuziazmu, bet žiniomis, pripažinti senų bendrų principų naudą. Vienas iš didžiausių Adamo Smito privalumų buvo jo bebaimis prieštaravimas klasės prietarams ir išnaudojimui. Jis aštriausiai puolė monopolijas, ir vis tik pripažino, kad kai kuriais atvejais monopolijos yra naudingos ir neišvengiamos.
Savo minties aiškumu Adamas Smitas yra modernaus ekonomisto pavyzdys. Jis kalbėjo ir kaip apaštalas: - "Jei kalbėsit išskyrus taip kad būtų lengva suprasti, kaip bus žinoma ką pasakėt, nes kalbėsit į orą?". Tačiau, Adamas Smitas taip pat buvo ir matematikas, kuris parašė astronomijos istoriją, ir buvo vienas iš karališkosios astronomų draugijos Edinburge steigėjų.
Jei kas niekada nėra skaitęs "Tautų turto", tai tegul pradžioj pamėgina perskaityti bent kelias ištraukas. Tačiau vietoj skaitymo nedidelės santraukos, iš kurios išsunktos visos gyvybės sultys, tegul atsiverčia knygą atsitiktinai. Skaitytojas bus labai nesėkmingas, jei neras gyvos minties perteiktos gyvais žodžiais.
Tačiau, kaip sakė Francis Baconas, "kai kurių knygų" skaitymas gali būti deleguotas kitiems, taip pat apsiribota jų santraukų skaitymu, bet tai tinka tik mažiau svarbiems argumentams ir mažesnės svarbos knygoms." Kiekvienas puikus rašytojas nukentėjo nuo jo knygų skaitymo delegavimo kitiems, ar jo idėjų tariamo suvokimo vadovaujantis tik girdėtais gandais - ir niekas daugiau nei Adamas Smitas.
Kaip tvirtina geriausias "Tautų turto" redaktorius Dr. Cannan, šios knygos rašymas truko 27 metus. Tačiau įdėtas darbas yra taip gerai paslėptas, o stilius toks patrauklus, nušviestas humoro, satyros, pasipiktinimo ir sveikos nuovokos, kad tik po intensyvaus pakartotinio skaitymo atsiskleidžia į knygą įdėto darbo ir minties koncentracija.
Adamo Smito žinios buvo milžiniškos. Net Thorold Rogers ir Dr. Cannan savo milžiniškomis pastangomis nesugebėjo atsekti visų panaudotų šaltinių. Apskritai, Adamas Smitas citavo iš atminties, ir kartais darė klaidų. Jis buvo kaltintas dėl per menkai paminėtų panaudotų autorių. Tačiau, iš tiesų vienas iš jo didžiausių privalumų yra tai, kad jis sugėrė viską, kas buvo geriausia tarp jo pirmtakų, ir pavertė tai dalimi gyvos minties. Pratęsti idėjos gyvenimą yra dvasiškas darbas; teisingai kopijuoti citatą tik mechaninis.
Šis "Tautų turto" įvertinimas gali būti apibendrintas dar vienu Bacono sakiniu - "Skaityk ne tam, kad prieštarautum ir paneigtum, nei kad tikėtum ar priimtum kaip savaime suprantamą, nei kad rastum tinkamą metodologiją ar diskursą, bet tam kad apsvarstytum ir įvertintum".
pagal ekonomikos profesoriaus J. Shield Nicholson 1923 m. birželio 2 d. straipsnį "The Scotsman" dienraštyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą