Prabėgo virš dvidešimt nepriklausomybės bei rinkos ekonomikos Lietuvoje metų. Tuomet ištrūkome iš Tarybų Sąjungos, atsisakėme planinės sovietų ekonomikos už sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadą, kurį mums turėjo atnešti vakarų demokratija ir laisva rinka. Nepriklausomybės aušroje tikėjome, kad nepriklausoma tautinė valstybė geriau užtikrins lygias galimybes visiems dirbti, laisvai kurti ir už savo darbą gauti sąžiningą atlygį. Tikėjome, kad tauta bus savo valstybės šeimininke ir tai įtvirtinome savo konstitucijoje.
Jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai, bendru sutarimu, 1992 m. spalio 25 d. referendume nusprendė, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Deja, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata netapo kelrode žvaigžde vykdomai valstybės politikai.
Šiandien daugelis užduoda sau pagrįstą klausimą kas kaltas, kad sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadams nebuvo lemta išsipildyti, kad tauta nebesijaučia savo valstybės šeimininkais.
Įvairios suinteresuotos pusės tam pateikia skirtingus paaiškinimus. Ypač mėgstama kaltinti užsilikusią sovietinę mąstyseną, nedraugiškus Rusijos kėslus ar skųstis dėl likusių biurokratinių suvaržymų, rietienų dėl valdžios postų bei nepakankamos laisvės privačiai verslo iniciatyvai.
Deja, ieškodami aplink kaltų, nematome paprasčiausio, nors ir akivaizdaus, atsakymo. Siauri lupikautojų interesai pajungė valstybę dirbti savo naudai ir nustelbė bendrus tautos interesus.
Justinas Marcinkevičius savo paskutinę kalbą tautai, 2010 m. lapkričio 23 d. visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė‘‘, užbaigė taikliai pripažindamas, kad "mūsų valstybėje šeimininkai yra tie kas turi pinigų".
Pažvelgus į atkūriamos valstybės raidą per du dešimtmečius mūsų neturėtų stebinti tokia poeto išvada dėl tikrųjų mūsų valstybės šeimininkų.
Dar prieš referendumu įtvirtinant konstitucinę nuostatą, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei", grupelė entuziastų jau 1990-ųjų metų pabaigoje įkurė „nevalstybinį“, „nepolitinį“ laisvosios rinkos institutą siekant Lietuvoje atstovauti lupikautojų interesus prisidengiant laisvos rinkos ideologija.
Viešojoje informacinėje erdvėje pasitaiko išgirsti, kad šis institutas iš principo kovoja prieš valstybę. Tačiau šios ideologijos nešėjų tikrasis tikslas yra "ribotos valdžios" valstybė, kuri aktyviai tarnautų tenkinant siaurus privilegijuotųjų interesus.
Laisvos rinkos apologetai siekia pateisinti bei įgalinti savo šeimininkus su valstybės pagalba perskirstyti tautos turtą ir jį išlaikyti savo rankose. Šeimininkų tikslas yra maksimizuoti gaunamus viršpelnius, kurie teisingiau turėtų būti įvardijami kaip į privačią kišenę renkami mokesčiai, ir užsitikrinti valstybės apsaugą jau sukauptam privačiam turtui. Taip pat siekiama teisinėm priemonėm kiek įmanoma riboti laisvą konkurenciją ir savo atsakomybę už padarytą žalą.
Akyvaizdu, kad laisvos rinkos ideologijos pasekmė yra auganti socialinė nelygybė, vis didesnė skurstanti visuomenės dalis ir vis greitesnė turto ir valdžios koncentracija kelių išrinktųjų rankose.
Kadangi elitas negali savo valdžios primesti vien tik brutalia jėga, savo egzistavimui įtvirtinti yra reikalinga nekritiškai priimtina idėjų sistema ("ideologija"), galinti pavergti išnaudojamųjų protus savanoriškai tarnystei.
Šios ideologijos sėkmės mechanizmas yra labai paprastas - taisykles ir įstatymus turi nustatyti tik išrinktųjų elitas savo pačių naudai įgalinant lupti privačius mokesčius iš visuomenės. Tuo pačiu reikia neigti bet kokį privačių ir tautos interesų konfliktą, teigiant kad išaugęs šeimininko viršpelnis visuomet atitinka varguolio geriausius interesus ir kad egzistuoja natūrali privačių ir tautos interesų harmonija.
Viena iš efektyviai naudojamų priemonių yra tikslingai sutapatinti laisvos rinkos ideologiją su individualios laisvės simboliu. Tai galingas viešųjų ryšių užtaisas, kad ir prasilenkiantis su realybe, naudojamas įtvirtinti laisvos rinkos ideologiją kaip pamatinę politikos poziciją, kuriai visuomenė teiks pranašumą tol kol nebus pateikta nenuginčijamai geresnė alternatyva.
Pavyzdžiui, pažiūrėkim į minimo instituto pačių deklaruojamus siekius: "Padėti įgyvendinti bendrus Lietuvos žmonių interesus, kurie geriausiai gali būti realizuojami laisvoje rinkoje, kai be jokių privilegijų, protekcijų ar apribojimų kiekvienas individas savo tikslų siekia tarnaudamas visuomenei, o ne pasitelkdamas valstybės aparatą."
Išvertus į suprantamą kalbą, šis teiginys tvirtina, kad valstybė turi netrukdyti kiekvienam individui, o tiksliau keliems oligarchams per savo korporacijas, siekti savanaudiškų tikslų, nevaržyti jų veikimo ir dominavimo rinkoje laisvės. Tokia laisvė pasirodo tarnauja visuomenei ir bendriems Lietuvos žmonių interesams. Anot šios ideologijos, nepagrįstai aukštos šilumos kainos taip pat tarnauja pačių žmonių interesams.
Kertinis lupikautojų veiklos principas yra atitinkamai išnaudoti tiek valstybės galias, tiek ir jos neveiksnumą, siekiant riboti konkurenciją ir stiprinti savo padėtį rinkoje. Ši politika įgalina maksimizuoti gaunamus viršpelnius (supaprastintai reikštų legalų svetimo turto nusavinamą), kurį sudaro skirtumas tarp natūralios kainos esant laisvos konkurencijos sąlygoms ir monopolizuotos kainos. Taip pat siekiama riboti asmeninę atsakomybę už padarytą žalą visuomenei, t.y. pasilikti gautą naudą sau, o žalą - valstybei ir jos piliečiams.
Kertinė lupikautojų gynyba yra veiksmingo melo menas, t.y. iš skruzdės pūsti dramblį, nukreipiant dėmesį nuo tikrų dramblių į nereikšmingas detales, ištraukiant neadekvačius pavyzdžius ir iš jų darant absoliučias išvadas. Teigiama, kad jei valstybė imsis veiksmų pažaboti monopolininkų siautėjimą, ar pakels minimalų darbo užmokestį, tai jau bus pirmas žingsnis, kuris tikrai nuves visuomenę į totalitarinį komunistinį kalėjimą. Tokiu būdu, bet kokia racionali diskusija apie tinkamą valstybinę ūkinės veiklos reguliavimo politiką, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei, yra nustumiama į užribį.
Štai kelios trumpos išvados, apibendrinančios šio instituto tikslus, kilusios perskaičius 2011 m. vasario 4 d. LLRI pasiūlymus LR Vyriausybės nutarimo projektui "Dėl valstybės valdomų įmonių pertvarkos programos patvirtinimo".
Pirma, sutinkamai su LLRI propaguojama ekonomine logika, visų valstybės valdomų įmonių tikslas turi būti maksimalaus pelno siekimas. Antra, visas įmanomai pelningas veiklas rekomenduotina kuo greičiau privatizuoti, nes monopolininkas ar oligarchas įmonę valdys efektyviau nei valstybė. Trečia, valstybė turi prisiimti visą socialinę atsakomybę remti žmones, nukentėjusius dėl privatininko teikiamos prekės ar paslaugos išaugusios kainos ar sumažėjusio prieinamumo.
Dėl pilno vaizdo, reiktų pridėti ir jau bendrą LLRI rekomendaciją panaikinti pelno mokesčius, nors ši rekomendacija ir prasilenkia su sveika logika. Solidarus rūpestis žmonėmis, apiplėštų dėl dominuojančių įmonių veiklos, tenka valstybei, kuri deja tam neturi lėšų, nes tie kas iš tokios veikos turi naudą nemoka mokesčių ir neprisiima jokios atsakomybės už padarytą žalą.
Reikia konstatuoti, kad institutas jau yra atlikęs savo darbą įtvirtinant laisvos rinkos ideologiją Lietuvos Respublikoje. Šiai dienai, lupikautojų ideologams svarbiau yra slopinti bet kokią diskusiją, kuri siūlytų išeitis, reformas ar sprendimus nesuderinamus su šia vyraujančia ideologija, sprendimus kurie padėtų kovoti su valstybėje siautėjančiu pakrikimui, skurdu ir socialine neteisybe.
Šiam tikslui yra naudojami trys pagrindiniai diskusijos slopinimo metodai. Teigiama, kad (1) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį iš tikro ją tik pablogins; (2) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį pasmerkti žlugti ir esamos padėties nepakeis; (3) bet kokių mėginimų pagerinti esamą padėtį kaštai yra per dideli ir kelia pavojų kitiems jau esamiems pasiekimams.
Teigiant, kad esamos "natūralios" santvarkos jokiu būdu negalima keisti ir net apie tai diskutuoti, kuriama bendra nusivylimo visuomenėje atmosfera. Tuo pačiu būdu yra nuslepiama, kad lupikautojų ideologijai visuomet egzistavo alternatyva. Valstybė gali apriboti privačius interesus visuomenės bendrų interesų naudai, nustatydama tinkamas taisykles ir sukurdama tinkamą institucinę valstybės sąrangą, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei.
Valstybė, civilizacija, esama tautos gerovė nesusikūrė atsitiktinai siaurų individualių interesų, vedamų nematomos rankos, dėka. Civilizacija yra visuomenės bendradarbiavimo subordinuojant asmeninius interesus vardan viešo intereso pasekmė.
Valstybės minimalus uždavinys yra rūpintis gerais teisėjais, monopolio baudimu, vienoda visų piliečių apsauga, tvirta valiuta, infrastruktūra. Tinkamai atliekant šias užduotis, valstybė užtikrintų reikiamą terpę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų adekvačiai pasirūpinti savimi, o tuo pačiu būtų ir maksimizuota bendra tautos gerovė.
Receptas atrodo paprastas, tačiau jį įgyvendinus reikšmingai sumažėtų galimybių lupikautojams pasipelnyti visuomenės sąskaita. Lupikautojų interesų ideologiniai atstovai deda visas pastangas nukreipti viešą diskusiją nuo iš tikro svarbių, bet jiems neparankių, valstybės uždavinių, link savo pamėgtos dainelės apie "ribotos valdžios" valstybę ir natūralią interesų harmoniją.
Vis tik reiktų pripažinti, Lietuvos lupikautojų instituto įtaka palaipsniui mažėja dėka savo siauro ir dogmatinio išsilavinimo komandos nesugebėjimo vesti jokios kritiškos diskusijos su savo gausėjančiais oponentais. Instituto aklai atkartojami atgyvenę ideologiniai šūkiai prasilenkia su sveika nuovoka ir prieštarauja akivaizdiems faktams. Ko gero dėl tokio neprofesionalumo mažėja ir lupikautojų parama jų veiklai.
Viešojoje erdvėje jau pasigirsta vertinimų, kad šio instituto pareiškimai diskredituoja laisvos rinkos idėją. Tačiau neverta apsigauti, šios antikonstitucinės idėjos propaguotojai nesėdi sudėję rankų ir į pirmą planą stumia naujas bei jau esamas kitas struktūras.
Pabaigai, vertinant visokių tvarinių siūlomus receptus gerovei kelti, visiems vertėtų atsiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį ir kritiškai patiems įvertinti ar pasiūlymas padės Valstybei taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ar, nusižengiant šiai konstitucinei nuostatai, tarnaus siaurų asmeninių interesų tenkinimui. Tik laikydamiesi šios principinės nuostatos galime tikėtis vėl tapti savo valstybės šeimininkais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą