Commonsense.com labai jau supaprastinai išdėstė kaip spręsti bedarbystės problemą, žiurkėnui pasivaideno kad tai straipsnis apie tai kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų.
Straipsnio autorius išsprendė bedarbystės bėdą raginimu mokytis iki mirties, tačiau tokiai išvadai prireikė eilės autoriaus nepaminėtų ir neanalizuotų prielaidų, kurias trumpai čia apžvelgsiu.
Dėl kaimo bendruomenės:
- jos visuomet buvo solidarios ir, apart ekstremalių sąlygų karo, bado ar maro atvejais, rūpinosi savo invalidais, vaikais, senoliais, jų iš bendruomenės tikrai netremdavo.
- jos buvo uždaros, neturėjo pinigų, nevykdė prekybos su kitais kaimais, visa pridėtinė vertė buvo sukuriama kaimo bendruomenės viduje todėl kiekvienos papildomos darbo rankos galėjo prisidėti prie tos vertės augimo ir bendruomenės klestėjimo. Taigi visi galėjo naudingai dirbti, todėl nenorinčių dirbti netoleravo.
- kaimo bendruomenės tikslas buvo bendro gerbūvio maksimizavimas, o ne atskiro jos nario individuali nauda, todėl galintis bet nekuriantis pridėtinės vertės, ar tuo labiau ją griaunantis, buvo negailėstingai tremiamas lauk.
Dėl kapitalistinės imperijos:
- korporacijos atsikratė atsakomybės už savo darbuotojus ir iškėlė tikslu kapitalo savininkų pelno maksimizavimą. Tapo galima išmesti/atleisti darbuotoją į gatvę nesukant sau galvos dėl jo likimo.
- vienos, o po to kitos, pirmaujančios kapitalistinės šalies elito pastangų dėka rinka tapo globali, finansiniai srautai, valiutų kursai nekontroliuojami, o sienos atviros laisvai prekybai. To pasekoje visa įmonė, visa pramonės šaka, ar net visa šalis gali tapti nekonkurencinga per vieną dieną, naktį, ar valandą.
Taigi, kapitalistinėje imperijoje tikslu tapo pridėtinės vertės nusavinimas kapitalo naudai, taip vadinamam pelno maksimizavimui, o ne bendruomenės/tautos/imperijos gerovė.
Teoriškai galit teigti, kad per naktį bedarbiais tapę asmenys turėtų greitai greitai išmokti naujo amato. Tačiau praktiškai tai naujų darbo vietų neatsirado.
Jeigu dėl euro ir dolerio keitimo kurso pokyčio Lietuvos kojinių fabrikas tapo nekonkurencingas pasaulinėje rinkoje, tai prarastų darbo vietų niekas nekompensavo, kiniečiai gavę naujų užsakymų megzti kojines darbo netekusių lietuvaičių nekvies jiems stogų remontuoti.
Dar graudžiau yra tai, kad jei per kelis ar keliolika metų vargo spaudžiami buvusio kojinių fabriko darbininkai jau ir sutiks dirbti už mažesnį atlygį nei kiniečiai, jų fabriko jau nebebus, staklės metalo lauže, o ir turėti mezgimo įgūdžiai bus apleisti/sunykę.
Išvada, siūlymas mokytis iki mirties yra tik mėginimas pasislėpti po rudeniniais lapais, o bedarbystės problemų, kurios yra užprogramuotos šiuolaikinėje santvarkoje, tikrai neišspręs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą