Kaip V. Laučius ant liaudies varė

Saldafoninis apžvalgininkas (saldafonas tai stuobrys, žinantis tik keliolika rikiuotės komadų, šventai įsitikinęs jo daromos pareigos šventumu, ir iki idiotizmo darantis viską taip, kaip parašyta ustave) vakar vėl atsiskleidė savo pareigą „šventą“ vykdydamas.

Kadangi 95% liaudies toliau antraštės DELFI portale skaityt nesivargina ir tiesiai į komentarų skyrelį pablevyzgoti renkasi, teko apžvalgininkui visą išmonę pavadinime į aštuonių žodžių „garso kąsnį“ suspausti.

„R. Paksas priklauso liaudžiai. Tu jai taip pat priklausai“ – išspiegė rašeiva. 

Ką gi,verčiam rašliavą į suprantamą kalbą. 

Žinia, kad yra tik dvi partijos ant šio svieto. Viena – tai liaudis, antra - tai grupė draugų kurie tą liaudį valdo. 

Pirmai partijai, su labai retom ir dar trumpesnėm išimtim, neatstovauja niekas. 

Antra partija turi platų pasirinkimo spektrą tarp jai už skatiką besiveržiančių atstovauti grupuočių skirtingais pavadinimais seime ir už jo ribų sėdinčių, įvairaus plauko apžvalgininkų, „jėgos atstovų“, laikraštininkų ir šiaip tarnautojų bei prievaizdų.

Apžvalgininkas šventai tiki - „Valstybės valdymo menas nėra liaudies menas.“ - tuo puikiai išduodamas kuriai partijai šis žmogus labai labai nori atstovauti. 

Toliau dar gražiau – suprask, kad įvedus „tiesioginę demokratiją“, dar žinomą liaudies valdžios pavadinimu, iškils pavojus grupės draugų veiklai ir gal neliks „nei tvarkos, nei teisingumo“ apžvalgininko atstovaujamai antrajai partijai. Neduok dieve dar teks atsakyti veikėjams už savo anti-visuomeninę veiklą, - čia tai jau tikrai „demokratijos“ šiems draugams pabaiga.

Apžvalgininkas, „ne kiškis ar voveraitė“, dar bando mėtyti pėdas cypaudamas, seną kaip pasaulis giesmelę, apie visų žmonių interesų harmoniją ir neigdamas skirtį tarp „žmonių“ ir „ne žmonių“, taip tą skirtį tarp dviejų partijų figos lapeliu mėgindamas pridengti.

Ir čia grįžtam prie „garso kąsnio“ į pavadinimą suspausto:

·         Grupė draugų R. Paksui du kartus (antrą sykį skaudžiau) jau parodė kas valstybę valdo, tad supraskit - šuns balsas į dangų neina ir jums niekad mūsų valdžios neatimt, nei vedant tiesioginę demokratiją, nei dar kartą R. Paksą renkant. Taip kad geriau lokit šunes kartu su savo R. Paksu patvoriuose, o valstybę ir toliau grupei draugų tvarkyt palikit.

Tačiau apžvalgininkas neturėtų pamiršti mūsų labai garbaus svečio, labai didžio ir labai seno, Lietuvos nepriklausomybės draugo, jeigu ne vieno iš autorių, perspėjimo, kad „visos valdžios struktūros paremtos pavaldinių paklusnumu valdovo (-ų) įsakymams. Jei pavaldiniai nepaklūsta, valdovai neturi valdžios.“

Aš esu liberal socialistas

Anonimas komentare apkaltino, kad liberal socialistas yra vienas kitam prieštaraujantys teiginiai ir taip pademonstravo savo politinės minties menkas žinias. 

Pažiūrėkim ką turim su tuo liberal socializmu.

Pirma, vienas toks liberal socialistas, pats protingiausias praeito šimtmečio ekonomistas, net gavo Nobelio premiją.

« c’est une société assurant le maximum de liberté, que l’on pourrait appeler situation de minimum de contrainte »

Žvilgtelkim į kas čia per toks žodis - liberalas, ką jis reiškia?

Kokiu tikslu tu nori būti liberalus? Aš esu liberalas nes noriu, kad visi žmonės turėtų galimybes patys siekti savo gerovės, kad patys galėtų pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. O kadangi laisvės, demokratijos ir gerovės noriu žmonėms - esu socialistas.

Siekiant visuomenės gerovės reikia rasti aukso vidurį tarp individualios laisvės ir civilizuotos visuomenės egzistavimui reikalingų taisyklių/apribojimų. Aš už minimalius, bet būtinus apribojimus, garantuojančius žmogaus maksimalią laisvę visuomenėje.

"Žmogus tapdamas visuomenės nariu turi atsisakyti dalies savo laisvės, kad išsaugotų likusią." - rašoma JAV konstituciją sudarančiuose dokumentuose.

Aš šiam teiginiui pilnai pritariu, kaip ir liberal socialistas Maurice Allais savo laisvos visuomenės apibrėžime.

Deja yra čia grupė tokių, Lietuvoje ir Europoje mėgstančių save vadinti liberalais, kurie laisvės ir gerovės siekia pinigams, o ne žmonėms. Tai yra klaidinga mastysena, nes veda į niekur.

Aišku, trumpuoju laikotarpiu tokia laisvė pinigams susiveda į neįsivaizduojamą gerovės perteklių keliems išrinktiesiems ir pakenčiamą gyvenimą keliems procentams juos aptarnaujančių, bei masių skurdą. Tačiau pažvelgus kiek į priekį tokia politika veda į pražūtį.

Galima aišku ir į praeitį pažvelgti: istorija - tai nesibaigiančios aristokratijos/elito kapinės, elito kurie vadovavosi tokia "liberalia" filosofija ir nuvedė savo civilizacijas, ar bent jau savo dinastijas, į pražūtį.

Ar žmonės iš esmės elgiasi racionaliai?

Nematoma ranka nusprendė, kad su behavioural ekonomika yra blogai  nes žmonės yra iš esmės racionalūs. 

Pirmiausia yra esminis skirtumas tarp klasikinės ekonomikos modelių (A. Smith ir Ricardo) ir neo-klasikinės (Javon, Marshall, Walras, etc.), apie kurias kalba nematoma ranka. 

'Neo-klasikinės' ekonomikos modelių mokslinė vertė dažniausiai yra artima nuliui nes naudoja realybėje neegzistuojančias prielaidas. Kita kalba būtų apie šių modelių politinę vertę.

Ko gero didžiausia bėda yra Francis Ysidro Edgeworth XIXa. antroj pusėj sugalvota 'tobulos konkurencijos' sąvoka, kuri neegzistuoja realybėje, bet yra būtina išeitinė sąlyga visiems matematiniams racionalaus pasirinkimo teorijos modeliams.

Naudotis tokia prielaida yra panašu į tvirtinimus, kad sveriant arbūzą būtina atsižvelgti į jėgą kuria arbūzą žemėn slegia ant jo sėdinčios dantukų fėjos.

Nesant tobulos konkurencijos, individualaus pasirinkimo problema apsunksta ir nutolsta nuo matematiškai racionalaus sprendinio. Netobulos konkurencijos sąlygomis atsiranda informacijos paieškos kaštai, susiaurėja ar net išnyksta pasirinkimo galimybės, daugelis individų neturi nei žinių nei finansinių priemonių surasti racionalų pasirinkimą. Dėl šių priežasčių net jei žmogus ir yra racionalus, jo pasirinkimas nebus optimalus dėl informacijos ar pasirinkimo priemonių trūkumo.

Taigi, tiek tipo ekonomistas A.Rubinstein'as, tiek nematoma ranka šį kartą nesigilino į reikalo esmę šokdami prie savo išvadų.

Mokymasis iki mirties bedarbystės problemų neišspręs

Commonsense.com  labai jau supaprastinai išdėstė kaip spręsti bedarbystės problemą, žiurkėnui pasivaideno kad tai straipsnis apie tai kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų.

Straipsnio autorius išsprendė bedarbystės bėdą raginimu mokytis iki mirties, tačiau tokiai išvadai prireikė eilės autoriaus nepaminėtų ir neanalizuotų prielaidų, kurias trumpai čia apžvelgsiu.

Dėl kaimo bendruomenės:

- jos visuomet buvo solidarios ir, apart ekstremalių sąlygų karo, bado ar maro atvejais, rūpinosi savo invalidais, vaikais, senoliais, jų iš bendruomenės tikrai netremdavo.

- jos buvo uždaros, neturėjo pinigų, nevykdė prekybos su kitais kaimais, visa pridėtinė vertė buvo sukuriama kaimo bendruomenės viduje todėl kiekvienos papildomos darbo rankos galėjo prisidėti prie tos vertės augimo ir bendruomenės klestėjimo. Taigi visi galėjo naudingai dirbti, todėl nenorinčių dirbti netoleravo.

- kaimo bendruomenės tikslas buvo bendro gerbūvio maksimizavimas, o ne atskiro jos nario individuali nauda, todėl galintis bet nekuriantis pridėtinės vertės, ar tuo labiau ją griaunantis, buvo negailėstingai tremiamas lauk.

Dėl kapitalistinės imperijos:

- korporacijos atsikratė atsakomybės už savo darbuotojus ir iškėlė tikslu kapitalo savininkų pelno maksimizavimą. Tapo galima išmesti/atleisti darbuotoją į gatvę nesukant sau galvos dėl jo likimo.

- vienos, o po to kitos, pirmaujančios kapitalistinės šalies elito pastangų dėka rinka tapo globali, finansiniai srautai, valiutų kursai nekontroliuojami, o sienos atviros laisvai prekybai. To pasekoje visa įmonė, visa pramonės šaka, ar net visa šalis gali tapti nekonkurencinga per vieną dieną, naktį, ar valandą.

Taigi, kapitalistinėje imperijoje tikslu tapo pridėtinės vertės nusavinimas kapitalo naudai, taip vadinamam pelno maksimizavimui, o ne bendruomenės/tautos/imperijos gerovė.

Teoriškai galit teigti, kad per naktį bedarbiais tapę asmenys turėtų greitai greitai išmokti naujo amato. Tačiau praktiškai tai naujų darbo vietų neatsirado.

Jeigu dėl euro ir dolerio keitimo kurso pokyčio Lietuvos kojinių fabrikas tapo nekonkurencingas pasaulinėje rinkoje, tai prarastų darbo vietų niekas nekompensavo, kiniečiai gavę naujų užsakymų megzti kojines darbo netekusių lietuvaičių nekvies jiems stogų remontuoti.

Dar graudžiau yra tai, kad jei per kelis ar keliolika metų vargo spaudžiami buvusio kojinių fabriko darbininkai jau ir sutiks dirbti už mažesnį atlygį nei kiniečiai, jų fabriko jau nebebus, staklės metalo lauže, o ir turėti mezgimo įgūdžiai bus apleisti/sunykę.

Išvada, siūlymas mokytis iki mirties yra tik mėginimas pasislėpti po rudeniniais lapais, o bedarbystės problemų, kurios yra užprogramuotos šiuolaikinėje santvarkoje, tikrai neišspręs.

Laisvos rinkos ideologija ir lupikautojų interesai prieš tautos gerovę

Prabėgo virš dvidešimt nepriklausomybės bei rinkos ekonomikos Lietuvoje metų. Tuomet ištrūkome iš Tarybų Sąjungos, atsisakėme planinės sovietų ekonomikos už sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadą, kurį mums turėjo atnešti vakarų demokratija ir laisva rinka. Nepriklausomybės aušroje tikėjome, kad nepriklausoma tautinė valstybė geriau užtikrins lygias galimybes visiems dirbti, laisvai kurti ir už savo darbą gauti sąžiningą atlygį. Tikėjome, kad tauta bus savo valstybės šeimininke ir tai įtvirtinome savo konstitucijoje.

Jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai, bendru sutarimu, 1992 m. spalio 25 d. referendume nusprendė, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Deja, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata netapo kelrode žvaigžde vykdomai valstybės politikai.

Šiandien daugelis užduoda sau pagrįstą klausimą kas kaltas, kad sotesnio, laisvesnio ir teisingesnio gyvenimo pažadams nebuvo lemta išsipildyti, kad tauta nebesijaučia savo valstybės šeimininkais.

Įvairios suinteresuotos pusės tam pateikia skirtingus paaiškinimus. Ypač mėgstama kaltinti užsilikusią sovietinę mąstyseną, nedraugiškus Rusijos kėslus ar skųstis dėl likusių biurokratinių suvaržymų, rietienų dėl valdžios postų bei nepakankamos laisvės privačiai verslo iniciatyvai.

Deja, ieškodami aplink kaltų, nematome paprasčiausio, nors ir akivaizdaus, atsakymo. Siauri lupikautojų interesai pajungė valstybę dirbti savo naudai ir nustelbė bendrus tautos interesus.

Justinas Marcinkevičius savo paskutinę kalbą tautai, 2010 m. lapkričio 23 d. visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė‘‘, užbaigė taikliai pripažindamas, kad "mūsų valstybėje šeimininkai yra tie kas turi pinigų".

Pažvelgus į atkūriamos valstybės raidą per du dešimtmečius mūsų neturėtų stebinti tokia poeto išvada dėl tikrųjų mūsų valstybės šeimininkų.

Dar prieš referendumu įtvirtinant konstitucinę nuostatą, kad "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei", grupelė entuziastų jau 1990-ųjų metų pabaigoje įkurė „nevalstybinį“, „nepolitinį“ laisvosios rinkos institutą siekant Lietuvoje atstovauti lupikautojų interesus prisidengiant laisvos rinkos ideologija.

Viešojoje informacinėje erdvėje pasitaiko išgirsti, kad šis institutas iš principo kovoja prieš valstybę. Tačiau šios ideologijos nešėjų tikrasis tikslas yra "ribotos valdžios" valstybė, kuri aktyviai tarnautų tenkinant siaurus privilegijuotųjų interesus.

Laisvos rinkos apologetai siekia pateisinti bei įgalinti savo šeimininkus su valstybės pagalba perskirstyti tautos turtą ir jį išlaikyti savo rankose. Šeimininkų tikslas yra maksimizuoti gaunamus viršpelnius, kurie teisingiau turėtų būti įvardijami kaip į privačią kišenę renkami mokesčiai, ir užsitikrinti valstybės apsaugą jau sukauptam privačiam turtui. Taip pat siekiama teisinėm priemonėm kiek įmanoma riboti laisvą konkurenciją ir savo atsakomybę už padarytą žalą.

Akyvaizdu, kad laisvos rinkos ideologijos pasekmė yra auganti socialinė nelygybė, vis didesnė skurstanti visuomenės dalis ir vis greitesnė turto ir valdžios koncentracija kelių išrinktųjų rankose.

Kadangi elitas negali savo valdžios primesti vien tik brutalia jėga, savo egzistavimui įtvirtinti yra reikalinga nekritiškai priimtina idėjų sistema ("ideologija"), galinti pavergti išnaudojamųjų protus savanoriškai tarnystei.

Šios ideologijos sėkmės mechanizmas yra labai paprastas - taisykles ir įstatymus turi nustatyti tik išrinktųjų elitas savo pačių naudai įgalinant lupti privačius mokesčius iš visuomenės. Tuo pačiu reikia neigti bet kokį privačių ir tautos interesų konfliktą, teigiant kad išaugęs šeimininko viršpelnis visuomet atitinka varguolio geriausius interesus ir kad egzistuoja natūrali privačių ir tautos interesų harmonija.

Viena iš efektyviai naudojamų priemonių yra tikslingai sutapatinti laisvos rinkos ideologiją su individualios laisvės simboliu. Tai galingas viešųjų ryšių užtaisas, kad ir prasilenkiantis su realybe, naudojamas įtvirtinti laisvos rinkos ideologiją kaip pamatinę politikos poziciją, kuriai visuomenė teiks pranašumą tol kol nebus pateikta nenuginčijamai geresnė alternatyva.

Pavyzdžiui, pažiūrėkim į minimo instituto pačių deklaruojamus siekius: "Padėti įgyvendinti bendrus Lietuvos žmonių interesus, kurie geriausiai gali būti realizuojami laisvoje rinkoje, kai be jokių privilegijų, protekcijų ar apribojimų kiekvienas individas savo tikslų siekia tarnaudamas visuomenei, o ne pasitelkdamas valstybės aparatą."

Išvertus į suprantamą kalbą, šis teiginys tvirtina, kad valstybė turi netrukdyti kiekvienam individui, o tiksliau keliems oligarchams per savo korporacijas, siekti savanaudiškų tikslų, nevaržyti jų veikimo ir dominavimo rinkoje laisvės. Tokia laisvė pasirodo tarnauja visuomenei ir bendriems Lietuvos žmonių interesams. Anot šios ideologijos, nepagrįstai aukštos šilumos kainos taip pat tarnauja pačių žmonių interesams.

Kertinis lupikautojų veiklos principas yra atitinkamai išnaudoti tiek valstybės galias, tiek ir jos neveiksnumą, siekiant riboti konkurenciją ir stiprinti savo padėtį rinkoje. Ši politika įgalina maksimizuoti gaunamus viršpelnius (supaprastintai reikštų legalų svetimo turto nusavinamą), kurį sudaro skirtumas tarp natūralios kainos esant laisvos konkurencijos sąlygoms ir monopolizuotos kainos. Taip pat siekiama riboti asmeninę atsakomybę už padarytą žalą visuomenei, t.y. pasilikti gautą naudą sau, o žalą - valstybei ir jos piliečiams.

Kertinė lupikautojų gynyba yra veiksmingo melo menas, t.y. iš skruzdės pūsti dramblį, nukreipiant dėmesį nuo tikrų dramblių į nereikšmingas detales, ištraukiant neadekvačius pavyzdžius ir iš jų darant absoliučias išvadas. Teigiama, kad jei valstybė imsis veiksmų pažaboti monopolininkų siautėjimą, ar pakels minimalų darbo užmokestį, tai jau bus pirmas žingsnis, kuris tikrai nuves visuomenę į totalitarinį komunistinį kalėjimą. Tokiu būdu, bet kokia racionali diskusija apie tinkamą valstybinę ūkinės veiklos reguliavimo politiką, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei, yra nustumiama į užribį.

Štai kelios trumpos išvados, apibendrinančios šio instituto tikslus, kilusios perskaičius 2011 m. vasario 4 d. LLRI pasiūlymus LR Vyriausybės nutarimo projektui "Dėl valstybės valdomų įmonių pertvarkos programos patvirtinimo".

Pirma, sutinkamai su LLRI propaguojama ekonomine logika, visų valstybės valdomų įmonių tikslas turi būti maksimalaus pelno siekimas. Antra, visas įmanomai pelningas veiklas rekomenduotina kuo greičiau privatizuoti, nes monopolininkas ar oligarchas įmonę valdys efektyviau nei valstybė. Trečia, valstybė turi prisiimti visą socialinę atsakomybę remti žmones, nukentėjusius dėl privatininko teikiamos prekės ar paslaugos išaugusios kainos ar sumažėjusio prieinamumo.

Dėl pilno vaizdo, reiktų pridėti ir jau bendrą LLRI rekomendaciją panaikinti pelno mokesčius, nors ši rekomendacija ir prasilenkia su sveika logika. Solidarus rūpestis žmonėmis, apiplėštų dėl dominuojančių įmonių veiklos, tenka valstybei, kuri deja tam neturi lėšų, nes tie kas iš tokios veikos turi naudą nemoka mokesčių ir neprisiima jokios atsakomybės už padarytą žalą.

Reikia konstatuoti, kad institutas jau yra atlikęs savo darbą įtvirtinant laisvos rinkos ideologiją Lietuvos Respublikoje. Šiai dienai, lupikautojų ideologams svarbiau yra slopinti bet kokią diskusiją, kuri siūlytų išeitis, reformas ar sprendimus nesuderinamus su šia vyraujančia ideologija, sprendimus kurie padėtų kovoti su valstybėje siautėjančiu pakrikimui, skurdu ir socialine neteisybe.

Šiam tikslui yra naudojami trys pagrindiniai diskusijos slopinimo metodai. Teigiama, kad (1) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį iš tikro ją tik pablogins; (2) bet kokie mėginimai pagerinti esamą padėtį pasmerkti žlugti ir esamos padėties nepakeis; (3) bet kokių mėginimų pagerinti esamą padėtį kaštai yra per dideli ir kelia pavojų kitiems jau esamiems pasiekimams.

Teigiant, kad esamos "natūralios" santvarkos jokiu būdu negalima keisti ir net apie tai diskutuoti, kuriama bendra nusivylimo visuomenėje atmosfera. Tuo pačiu būdu yra nuslepiama, kad lupikautojų ideologijai visuomet egzistavo alternatyva. Valstybė gali apriboti privačius interesus visuomenės bendrų interesų naudai, nustatydama tinkamas taisykles ir sukurdama tinkamą institucinę valstybės sąrangą, kuri tarnautų bendrai tautos gerovei.

Valstybė, civilizacija, esama tautos gerovė nesusikūrė atsitiktinai siaurų individualių interesų, vedamų nematomos rankos, dėka. Civilizacija yra visuomenės bendradarbiavimo subordinuojant asmeninius interesus vardan viešo intereso pasekmė.

Valstybės minimalus uždavinys yra rūpintis gerais teisėjais, monopolio baudimu, vienoda visų piliečių apsauga, tvirta valiuta, infrastruktūra. Tinkamai atliekant šias užduotis, valstybė užtikrintų reikiamą terpę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų adekvačiai pasirūpinti savimi, o tuo pačiu būtų ir maksimizuota bendra tautos gerovė.

Receptas atrodo paprastas, tačiau jį įgyvendinus reikšmingai sumažėtų galimybių lupikautojams pasipelnyti visuomenės sąskaita. Lupikautojų interesų ideologiniai atstovai deda visas pastangas nukreipti viešą diskusiją nuo iš tikro svarbių, bet jiems neparankių, valstybės uždavinių, link savo pamėgtos dainelės apie "ribotos valdžios" valstybę ir natūralią interesų harmoniją.

Vis tik reiktų pripažinti, Lietuvos lupikautojų instituto įtaka palaipsniui mažėja dėka savo siauro ir dogmatinio išsilavinimo komandos nesugebėjimo vesti jokios kritiškos diskusijos su savo gausėjančiais oponentais. Instituto aklai atkartojami atgyvenę ideologiniai šūkiai prasilenkia su sveika nuovoka ir prieštarauja akivaizdiems faktams. Ko gero dėl tokio neprofesionalumo mažėja ir lupikautojų parama jų veiklai.

Viešojoje erdvėje jau pasigirsta vertinimų, kad šio instituto pareiškimai diskredituoja laisvos rinkos idėją. Tačiau neverta apsigauti, šios antikonstitucinės idėjos propaguotojai nesėdi sudėję rankų ir į pirmą planą stumia naujas bei jau esamas kitas struktūras.

Pabaigai, vertinant visokių tvarinių siūlomus receptus gerovei kelti, visiems vertėtų atsiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį ir kritiškai patiems įvertinti ar pasiūlymas padės Valstybei taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ar, nusižengiant šiai konstitucinei nuostatai, tarnaus siaurų asmeninių interesų tenkinimui. Tik laikydamiesi šios principinės nuostatos galime tikėtis vėl tapti savo valstybės šeimininkais.

Europos Sąjungos istorija

Pan-Europa – The parent idea of a united Europe

The history of the Pan-Europa Union is closely associated with the names of two prominent personalities: with its founder Richard Graf Coudenhove Kalergi (1894-1972) and his successor as International President (until 2004), Dr. Otto von Habsburg (born 1912). Coudenhove-Kalergi was the son of the Austrian diplomat Heinrich Graf Coudenhove-Kalergi and his Japanese mother, Mitsuko Aoyama. He grew up to be multilingual and was educated multiculturaly in his parents' castle in the small Czech town of Pobžovice (Ronsperg). His homeland is Europe. Coudenhove first formulated the vision of a politically, economically and militarily united Europe in the article "Pan-Europa - a proposal" on 15 November 1922 in the "Vossische Zeitung“ Berlin, and this appeared two days later in the Vienna-based "Neue Freie Presse". In 1923, he wrote his programmatic book "Pan-Europa", which he described as the starting signal for a "great political movement". Coudenhove envisaged the inter-war period of Europe as having an alternative "integration or collapse." Even in 1923, he vehemently warned against the "future war" and of the danger that Europe, after the war, would be "divided" by an artificial border "into a Soviet colony and an American protectorate." Coudenhove’s proposal quickly found support among admirers and supporters in the leading circles of European intellectuals, poets and philosophers: Paul Claudel, Paul Valéry, Heinrich and Thomas Mann, Stefan Zweig, Gerhart Hauptmann, Rainer Maria Rilke, Franz Werfel, Arthur Schnitzler Sigmund Freud, Albert Einstein and the philosophers Ortega y Gasset and Salvador de Madariaga supported the Pan-European idea as well as the composer Richard Strauss. The young mayor of Cologne, Konrad Adenauer who was later to become German Chancellor and the Viennese student and subsequent socialist Federal Chancellor of Austria, Bruno Kreisky were among the first members. Reactions in official political circles were however, lukewarm to negative. Political support came from Austria's Federal Chancellor Ignaz Seipel, who himself adopted the Austrian presidency of the Pan-Europa Committee. Paul Loebe, the Social Democratic Reichstag President adopted the presidency of the German Pan-Europa group. In the same year, Coudenhove manged to win over the French minister president and foreign minister Edouard Herriot for the Pan-European idea in Paris. Thanks to the attraction of his ideas and his personality, the young private citizen who had neither power nor money, managed to open doors in all the capitals of Europe. In 1926, the first Pan-Europa Congress took place in Vienna with 2000 participants from 24 nations as the public breakthrough for the young movement with the "Pan-European vision" becoming a synonym for the political unification of Europe. Coudenhove was elected the first International President of the Pan-European Union by acclamation. Europe's most respected statesman, the French foreign minister Aristide Briand, became honorary president of the movement in 1927. On 5 September 1929, in a speech before the League of Nations in Geneva, Briand proposed, the creation of a federation of European nations at the insistence of Coudenhove-Kalergis. The initiative of a single man became a real political option and the Pan-European movement became an influential organized association on a Pan-European basis. After the failure of the Briand initiative, Coudenhove lead the struggle further - no longer in an offensive position, but defensively, against the growing tide of communism and fascism. As At the 3rd Pan-Europa Congress in Basle 1932 Coudenhove warned "Stalin is preparing the civil war - Hitler the peoples war." Hitler saw Coudenhove and the Pan-Europa idea a dangerous adversary. Coudenhove held his last speech in Germany on the 30 January 1933 in Berlin, the same day as Hitler was appointed Chancellor of the Reich. In the same year, Paneuropean literature was banned in Germany and the German Paneuropean Union was dissolved. German industry stopped its financial support and backed the side of Hitler. Coudenhove also lost the support of most of the leftist intellectual supporters, who in the fight against Hitler, directed their hopes towards the Soviet Union. At the same time, the Pan-Europa Union tightened its rejection of communism. In 1938, Coudenhove fled from the Nazis, first to Switzerland in 1940 and then to the United States. In exile, Coudenhove met Otto von Habsburg, who lived in Washington from 1940 to 1944. In the USA, Coudenhove developed the idea of a "European Constituent Assembly" for the post war period. After the Western Allies missed the chance, to set up a parliament as a cornerstone of the new order in Western Europe and initially to reorganize Western Europe Assembly on the basis of nation states, in 1947 Coudenhove set up the first congress of the European Parliamentary Union in the Swiss resort of Gstaad, which established that the Council of Europe, established in 1949, was not only to be a Council of Ministers but as a second body, was to contain a consultative parliamentary assembly. Through this, the history of European parliamentarism begun. In 1950, the city of Aachen awarded the father of the Pan-Europa idea the first international Charlemagne award (Karlspreis). Shortly thereafter, the European Parliamentary Union merged with the European Movement which was established by Winston Churchill's son-in-law, Duncan Sandys. The European Movement elected Coudenhove-Kalergi as its honourary president, who was the only private citizen alongside politicians such as Konrad Adenauer, Winston Churchill, Alcide de Gasperi, Robert Schuman and Henry Spaak. Coudenhove focused on the revitalization of the Pan-Europa Union as the political vanguard of European patriots. The new constitution was launched at the 6th Pan-Europa Congress in Baden-Baden in 1954. Although in the fifties, the Pan-Europa Union welcomed the 1957 Treaty of Rome (establishing the EEC and Euratom) as an important step towards the the realization of Pan-Europa, Coudenhove and his staff warned against joining up Europe in a way which was based on unilateral economic policy. At the 8th Pan-Europa Congress in Bad Ragaz, Otto von Habsburg was elected to the Central Council of the Pan-Europa Union and soon afterwards, as the vice president of Coudenhove-Kalergi, proposed himself as the successor in the Office of President. The question as to whether the plan by launched by the French President, Charles de Gaulle and the German Chancellor, Konrad Adenauer for a European federation of states (the so-called Fouchet plan) would pave the way for or prevent the European federal state, split the European movements. In 1960, at their 9th international congress in Nice, the Pan-Europa Union clearly settled on the side de Gaulle, who had already been linked to the Pan-Europa idea of Coudenhove since 1941. De Gaulle's Europe policy finally caused a split between the Pan-Europa Movement and the 'Europa Union.' At the 1962 symbolic Franco-German reconciliation ceremony in which Konrad Adenauer and Charles de Gaulle came together in Reims, Coudenhove-Kalergi took part as the guest of the General. In France, the Pan-Europa Union was founded by the later president Georges Pompidou and, on the initiative of President de Gaulle himself, Louis Terrenoire, an active member of the résistance, deputy of the National Assembly and subsequent minister under de Gaulle. The Union achieved high prestige and political influence. Under the international Secretary-General Vittorio Pons, who supported Coudenhove-Kalergi in daily political operations, the Pan-Europa Union spread to all countries in Western Europe. On 27 July 1972, Coudenhove-Kalergi died in Vorarlberg. On a proposal by the French President, George Pompidou in 1973, Otto von Habsburg was elected as the International President of the Pan-Europa Union and new aims were set for the movement: The idea of liberating Central and Eastern Europe from communist oppression - as a precondition of genuine European integration in the sense of a united Europe and the defence of Christian values / the spirit of Christian teaching in relation to how mankind is meant to be in an increasingly materialistic age. Concluded on 11 -12 May 1973, the Strasbourg Declaration of Basic Principles formulated the aims of the Pan-Europa Union which held sway for almost two decades until the victory of freedom in Central Europe. Here too, Otto von Habsburg, steered the Pan-Europa Union as a pan-european far reaching movement. Besides the French, Belgian and Luxembourg sections play the Pan-Europa Unions in Austria and Germany played an increasingly important role at the interface represented by the Iron Curtain. After 1975, numerous Pan-Europa youth organizations were created in Germany, Austria, Spain, Italy and Belgium under the direction of Walburga von Habsburg and the later MEP, Bernd Posselt. The Pan-Europa Union used the first direct elections to the European Parliament to start an international campaign for a strong Europe which was to be Christian-oriented and politically / militarily united. Led by Otto von Habsburg, numerous leading Pan-Europeans took up their seats in the newly elected European Parliament in Strasbourg. In her opening speech, the French writer Louise Weiss, a former President of the Parliament and Pan-Europa member, welcomed Otto von Habsburg as the successor of Richard Coudenhove-Kalergis. At the same time, under the leadership of Bernd Posselt and Walburga von Habsburg, the Pan-Europa Union strengthened its work as a special representative of the international office beyond the Iron Curtain and established contacts with civil rights organizations in Poland such as the trade union "Solidarnosc", "Charter 77" and church institutions as well as in Hungary, in former Yugoslavia, Czechoslovakia as well as in the Baltic states. The pan-European underground work received a boost through the strong support of the Polish Pope, John Paul II and Bishop of Augsburg Josef Stimpfle, who were connected throughout their lives to the Pan-Europa movement. On 24 November 1986, the German Chancellor, Helmut Kohl and the Pan-Europa Union made a joint declaration for overcoming the division of Germany and Europe. At the "Pan-European Picnic" in August 1989 on the Austrian-Hungarian border near Sopron / Sopron, the first tears were made in the Iron Curtain and over 650 Germans from the GDR made it to the West. Mass demonstrations in the GDR and general strikes in other Central European countries followed and with the collapse of the communist regime in the autumn and winter of 1989, the goal of a reunified Pan-Europa was within reach. Central European leaders such as Vaclav Havel in the Czech Republic, Vitautas Landsbergis in Lithuania or France Bucar in Slovenia supported the Pan-Europa work which was done in their countries and took on leading functions. Pan-Europa organizations were set up in all the countries of Central and Eastern Europe. In December 1990, the International General Assembly of the Pan-Europa Union met in Prague, the first time this summit was held in a former Soviet bloc country. The Pan-Europa Union actively set about suppoerting the rapid accession of the liberated countries of Central and Eastern Europe to the European Union, which in a first phase, became reality on 1 May 2004, with the accession of Poland, Hungary, the Czech Republic, Slovakia, Estonia, Latvia, Lithuania and Slovenia. The Pan-Europa Union also actively supported the accession of Romania, Bulgaria, on 1 January 2007 to the European Union as well as for the speedy accession of Croatia and Macedonia. Regarding the Convention on a draft European constitutional treaty, the Pan-Europa Union gave the President of the Convention, Valéry Giscard d'Estaing concrete proposals which have mainly been included in the treaty text of the European Constitution. In December 2004, Otto von Habsburg retired as the International President of the Pan-Europa Union aged 92 and proposed as his successor, the French European politician Alain Terrenoire who unanimously elected by gathered delegates from over 20 Pan-Europa member organizations in Strasbourg. Otto von Habsburg became honorary president of the international movement, which he led for over three decades. Alain Terrenoire, the third president in the history of the Pan-Europa Union also set ambitious future objectives for the movement: The completion of the geographical and political unification of all of Europe within the European Union and its development into an internationally-effective and powerful superpower of peace. Today, members of the Pan-Europa Union are people from all age groups and social strata who are committed to a politically, economically and militarily united Europe as a community of law, peace of freedom and Christian values. The Pan-Europa Union suppoers the political integration of Europe in the areas of internal and external security, technology and research as well as a comprehensive European constitutional treaty for the European Union. It is committed to a independent European defence policy, in partnership with NATO. In light of continuous globalization, the Pan-Europa Union supports both collaborative and independent action of the European Union within the field of international politics. Under the many years of leadership by the German vice president of the Parliament, Dr. Ingo Friedrich, the Pan-Europa Parliamentary Group in the European Parliament, consists of over 120 members from nearly all of the EU Member States and meets regularly during the sessions of the Parliament in Strasbourg.

aukštojo mokslo absolventas šiandien - apmokytas kvailys

Nuo praėjusio amžiaus vidurio, vedantis Čikagos Universitetas uždavė toną visam aukštąjam išsilavinimui skatinti buldozerinį mokymą, grįžti prie viduramžių metafizikos ir iškelti išsilavinimo tikslu reikiamų dogmų indoktrikavimą studentams. Tuo pačiu siekta atsisakyti pavojingo užsiėmimo skatinti jaunimo kritinio mastymo sugebėjimus. 

Ekonomikoje ir politikoje pirmoj eilėj, šiandienos diplomuoti specialistai yra taip apdirbti, kad šventai tiki jiems įteigtomis nediskutuotinomis dogmomis. Net jei bet kuris gatvėje sutiktas žmogus išsijuoks kaip iš kvailio, toks ekonomistas ar politologas tvirtins, kad laisva rinka puikiai veikia, o žmogelių gatvėj niekas neišnaudoja.

Gideonse už savo atsakymą rektoriui buvo išmestas iš Čikagos universiteto, nors tuo metu buvo populiariausias ir labiausiai mylimas dėstytojas. Palikęs Čikagą, Gideonse sugebėjo per porą dešimtmečių savo vadovaujamą koledžą Niujorke paversti geriausiu šalyje, nors pradėjo nuo nulio naujai įkurtam koledže.

Harry D.  Gideonse, Higher Learning in a Democracy, 1937 – a reply to Mr. Hutchins books

keletas ištraukų iš šios knygelės:

p. 6 “Science stresses generalization, logical analysis, and systemization, but it insists that every analysis, every generalization, every systemization be held subject to revision whenever new data seems to warrant it. Thus scientific principles are necessarily formed in the presence of empirical data and, however much they are developed by logical analysis, they are never removed from the control of new data. The Great Tradition in metaphysics, to which Mr. Hutchins seeks to recall the modern university, seems to hold that after confrontation with a certain amount of data it could reach first principles which were absolute and subject to no further modification.”

p. 10 “But the fact remains that the misapprehensions-if misapprehensions they be- are responsible for the idea that the higher education in America is to forsake the path of science and humanistic concern for a democratic society and to return to the Ivory Tower of absolutistic metaphysics. There are even rumours-incredible as it may appear-that the faculty of the University of Chicago, nourished by Scholasticism, is to take the lead in charting this new course for the higher learning.”

p. 7, quote of Santayana from The Genteel Tradition at Bay – Absolutism “Smells of fustiness as well as faggots”.

p. 7, quote of Galileo “Do you doubt that Aristotle would have modified his meaning and corrected his writing, if he had had access to the recent astronomical discoveries; that he would have disavowed doctrines not based on sense evidence and shunned all those small-minded zealots who exceed each other in upholding every one of his words, not seeing that if Aristotle were as they portray him to one another, he would be an obstinate fool, a barbaric soul, tyrannically will wilful, regarding all others as stupid cattle and offering first place to the demonstrations of his wilfulness rather than to sense observation, experience, and nature itself? His disciples have invested Aristotle with an authority which he has not meted out nor assumed for himself.”

p. 7, quote of Newton from Optics: “Substantial forms and occult qualities ... put a stop to the improvement of natural philosophy, and therefore of late years have been rejected. To tell us that every species of things is endowed with an occult specific quality by which it acts and produces manifest effects, is to tell us nothing.”